Читать онлайн «Provokuojantis žaidimas»

Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.

Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurė Amerikoje.

1

„BUVAI BLOGAS BERNIUKAS. Eik į mano kambarį. “

Būtent šie žodžiai, įžūliai šmėžuojantys ant minkšto balto medvilninio nertinio, glaudžiai aptempusio apvalią moterišką krūtinę, patraukė Brento Bramvelo dėmesį. Jis apžiūrinėjo naują parduotuvių pasažą: tikrino, ar dabar, kai dauguma tuščių vietų išnuomotos, viskas yra kaip reikiant, kai vienoje iš vitrinų kažkas sujudėjo.

Brentas nepajėgė įveikti smalsumo ir, nepaisydamas ledinio ankstyvo lapkričio vėjo, sulėtino žingsnį. Tebuvo matyti tik nertiniu apsirengusios moters liemuo. Ji kabino naujas žaliuzes, tad stovėjo ant kėdės ar kopėtėlių, o veido po nukarusiomis užuolaidomis nesimatė. Palangė slėpė moters kojas iki šlaunų.

Bet tai, ką Brentas matė per vidurį, – tai atrodė gundomai. Apvalaini klubai, lieknos šlaunys, pilnos krūtys.

Nekreipdamas dėmesio į ledinio sniego gūsius, smaigstančius jam skruostus ir šiaušiančius plaukus, Brentas lėtai artinosi. Vėl perskaitė žodžius ant nertinio ir pagalvojo, kažin kokia moteris viešai demonstruotų tokį pasiūlymą. Jau beveik pasiekęs vitriną, likus vos porai pėdų [1 pėda = 30,48 cm (čia ir toliau – vert. pastabos). ], jis sustojo ir matė, kaip moteris išsitempė į viršų.

Brentui užėmė kvapą ir kaip tik tą akimirką moteris, nulipusi žemyn, įsmeigė akis tiesiai į jį. Didžiulės šviesiai rudos akys – su tankiomis blakstienomis, šiek tiek smalsios – žiburiavo juoku.

Brentas krito. Smarkiai.

Tiesiogine to žodžio prasme. Kojos slystelėjo ant apledėjusio šaligatvio ir Brentas susivokė be kvapo gulįs ant nugaros, įsmeigęs akis į pilką, audringą dangų.

Jis vis dar stengėsi įkvėpti oro, kai išgirdo atidarant parduotuvės duris. Moteris išskubėjo laukan, šaltas vėjas įsisuko į tamsius garbanotus jos plaukus, ir ji taip pat paslydo, mėgindama įveikti ledą. Jai pasisekė labiau nei Brentui – moteris išlaikė pusiausvyrą ir atsiklaupė šalia jo. Ji apglėbė Brento galvą šiltais delnais, o jis tiesiog žiūrėjo į ją – žvelgė į gražiausias kada nors matytas rudas akis. Jos atrodė gilios ir kerinčios.

Nepažįstamoji nukaitusi neramiai paklausė:

– Ar neužsigavote?

Brentas galvojo, ką atsakyti, bet nieko nesumąstė. Tiesiog linktelėjo abejodamas, ar pajėgs kalbėti. Buvo ir gėda, ir nejauku. Šaligatvis kietas, nusėtas druskos ir ledo gabalėliais ir toks šaltas, kad Brentas pradėjo kalenti dantimis.