Читать онлайн «Prašom netrukdyti»

Jill Shlavis

Prasom netrukdyti

PROLOGAS

Los Andželas

Emoje Haris keistai derėjo klestinti Holivudo verslininkė ir basakojė mergaičiukė iš Ohajo ūkio. Aplinkinius tai stebino, tačiau pačiai Emai atrodė tobulas derinys. Bent jau iki šios akimirkos. Šiandien ji – dvidešimt septynerių metų televizijos prodiuserė, mėginanti už uodegos sučiupti sprunkančią laimės paukštę. Jei tik susimaus, gali atsisveikinti su darbu, karjera, nes jos tiesiog nebeliks – išnyks, ištirps, pražus greičiau nei spės suskaičiuoti iki trijų. Vis dėlto ji per daug užsispyrusi, kad pasiduotų. Tiesa, visi aplinkui, įskaitant net jos padėjėjus, galėjo kirsti lažybų, jog sėkmė nuo jos nusisuko. Tačiau ji nė už ką nepasiduos. Juk užaugo Ohajo platybėse, klestinčiame šeimos ūkyje, kurį paliko dėl mokslų ir darbo televizijoje. Jos tėvų dar neapleido siaubas – jie tebemano, kad tvirtų moralinių nuostatų besilaikančiai merginai neįmanoma išgyventi Holivude. Bet Ema buvo pasiryžusi bet kam, kad įrodytų, jog jie klysta.

Ji tiesiog dievino savo darbą.

Pokalbio ją išsikvietė viršininkas ir tai priminė, kad vien atsidavimo nepakanka. Tik jau ne Holivude.

Giliai įkvėpusi Ema sunkia širdimi priartėjo prie jo durų. Tiksliais judesiais pasitaisė sijoną ir, kiek padvejojusi, nusprendė, jog šukuosenos neverta net liesti. Tada susikaupė ir drąsiai pasibeldė.

– Užeikite.

Ema atvėrė duris. Natanas Benetas sėdėjo dideliame odiniame krėsle, priešais didžiulį darbo stalą. Vyras susiraukė. Ema surakino lūpas šypsena.

– Kvietėte?

– Emelina Haris. Sėskis.

Puikumėlis. Jis kreipėsi visu vardu. Pirmas blogas ženklas.

Ji įsitaisė ten, kur parodė šefas – ant daug mažesnės, ne tokios patogios kėdės. Regis, svarbiausia jos paskirtis šiame kabinete buvo priversti ant jos sėdinčius jaustis apgailėtinai. Tačiau ji nepasiduos. Ausyse suskambo motinos žodžiai.

– Ema, – pasakytų ji, įrėmusi rankas į klubus.  – Niekas negali priversti tavęs jaustis apgailėtinai, jei pati to nenori.

Tai buvo Eleonoros Ruzvelt žodžiai ir Ema jais nuoširdžiai tikėjo. Ji pakankamai kieta šiam miestui.

Natanas ilgai stebėjo ją tylomis, tarsi sverdamas kiekvieną žodį.

– Ar žinai, kodėl šiandien tave pasikviečiau?

Tam, kad atleistų. Nebent jai pavyktų per kelias sekundes jį atkalbėti. Ema neabejojo, kad jai pavyks.

– Nutuokiu.

Natanas linktelėjo. Atrodė labai sutrikęs ir nelaimingas. Ema pasijuto taip, tarsi sėdėtų mokyklos direktoriaus kabinete, tačiau šis pokalbis galėjo sukelti daug rimtesnių bėdų nei nušalinimas nuo pamokų. Jai gali tekti atsisveikinti su čekių knygele. Jei jau lemta skęsti, padarys tai aukštai iškelta galva ir neprarasdama nė lašelio pasitikėjimo savimi.

Natanas nerimastingai barbeno pirštais.

– Emelina, nusamdėme tave užmerkdami akis į patirties trūkumą. Buvome tikri, kad esi it pasirengęs sužydėti dailus pumpuras.

– Sere…

– Manėme, kad nuversi kalnus mūsų kompanijoje.

– Sakyčiau, jog kaip tik to ir ėmiausi, – ji dar sykį pamėgino nusišypsoti.

Natanas rūpestingai tvarkė ir taip idealiai sudėliotus rašiklius ant stalo.

– Emelina, gal paaiškintum, kas nutiko pastariesiems trims tavo projektams?