Читать онлайн «Milanas. Santuoka iš išskaičiavimo»

Jennifer Hayward

Milanas. Santuoka iš išskaičiavimo

PIRMAS SKYRIUS

− To negali būti.

Senas žilstelėjęs kunigas beveik pusę amžiaus buvo Mondelių šeimos, įsikūrusios Varenos regione, patikėtinis. Jis priglaudė gumbuotą, vėjų nugairintą delną prie juodų Džovanio Mondelio miegamojo durų ir linktelėjo senojo patriarcho anūkams.

− Privalote atsisveikinti. Pasakykite jam viską, ką norite.

Gergždžiantis kunigo balsas skambėjo liūdnai ir niūriai. Šie žodžiai kirto Rokui Mondeliui kaip aštrus peilis – jis nepajėgė ištarti nė žodžio. Italų mados pasaulio ikona Džovanis Mondelis Rokui atstojo tėvą, kurio jis niekada neturėjo. Jis padėjo Rokui sėkmingai perimti Mondelių šeimos verslą ir tapti generaliniu direktoriumi. Tik Džovanio dėka Rokas mados namus pavertė klestinčia tarptautine imperija.

Jis negali prarasti Džovanio.

Roko širdis plakė pašėlusiu ritmu. Džovanis jam buvo viskas. Tėvas, draugas, rėmėjas… Rokas dar nebuvo pasiruošęs jo prarasti. Dar ne dabar.

Roko sesuo Aleksandra griebė jį už rankos ir suriko:

− Negaliu to padaryti. – Jos žvilgantys plaukai lengvai plaikstėsi ant veido. – Per greitai. Aš turiu tiek daug pasakyti.

Giliai širdyje Rokas troško pulti ant grindų ir išrėkti, jog tai neteisinga. Visai kaip tada, kai jam buvo septyneri ir jis stebėjo savo tėvą, beriantį velionės motinos pelenus į spindintį ežero vandenį. Gyvenimas yra neteisingas. Tikrai ne. Nors Rokas turėjo Aleksandrą, tačiau neteko galimybės augti su savo motina. Argi tai sąžininga?

Rokas atsisuko į seserį, sugriebė ją už pečių ir užgniauždamas skausmą pasakė:

Aleksandros veidu ritosi didelės ašaros. Ji nepritariamai purtė galvą:

− Negaliu, Rokai.

− Gali. – Rokas apkabino seserį. – Susikaupk. Pagalvok, ką nori pasakyti. Neturime daug laiko.

Aleksandra tyliai sulaikė ašaras. Roko, kaip ir Džovanio, užduotis buvo išlaikyti šeimą kartu. Po Aleksandros ir Roko motinos mirties senajam Mondeliui pavyko išlaikyti tvirtus šeimos saitus. O jo sūnus ir anūkų tėvas buvo prasilošęs alkoholikas. Visgi šią akimirką Rokas jautėsi labai silpnas. Jam atrodė, jog jo pusiausvyrą galėtų sutrikdyti net švelnus vėjelis, pučiantis nuo ežero. Deja, teks susiimti. Nevalia pasiduoti silpnumui – tai nieko neišspręs.

Rokas švelniai atstūmė Aleksandrą nuo savęs ir paplekšnojo jai per petį. Tada kreipėsi į daktarą, stovintį prie kunigo:

− Ar jis sąmoningas?

Gydytojas patvirtino:

− Galite įeiti.

Aleksandra drebėjo, kai Rokas ją įvedė į Džovanio miegamąjį. Sakoma, jog mirties kvapą galima užuosti, tačiau tik ne šiuo atveju. Kambaryje tvyrojo Džovanio Mondelio energija ir šiluma. Tai buvo įsismelkę į kiekvieną kambario kampelį. Rokas beveik galėjo girdėti garsų Džovanio juoką ir nesibaigiančius pokštus. Taip pat užuosti prabangius senelio kvepalus, kuriuos jis naudojo daugybę metų.

Visgi pažvelgęs į Džovanį Rokas įsitikino, jog padėtis rimta. Iki šiol energijos kupinas senelis gulėjo baltų paklodžių jūroje, jo veidas buvo praradęs gyvybingumą, o krūtinė vos kilnojosi. Tai nebėra senasis Džovanis Mondelis.