Читать онлайн «Lemties prisilietimas»
Автор Кэрол Мортимер
Carole Mortimer
Lemties prisilietimas
Pirmas skyrius
– Atleiskite, senjorita?
Betė pažvelgė į besišypsantį dailų jauną vyriškį, prieš kelias akimirkas už gretimo stalelio besimėgavusį kava Buenos Airių San Telmo rajono lauko kavinėje ir kartkartėmis žvilgčiodavusį į ją susižavėjimo kupinomis gražiomis šokolado spalvos akimis.
Nespėjusi atsakyti ji akies krašteliu pastebėjo kitą vyrą, kuris išdygo greta neįtikėtinai greitai, turint galvoje jo aukštą ūgį ir raumeningą kūną. Po kelių sekundžių jaunesniojo vyro ranka buvo skausmingai užlaužta už nugaros ir jis nebegalėjo pajudėti.
– Rafaeli! – nesmagiai pasijutusi sušuko Betė ir pašoko; aukštaūgė ir liekna, su džinsais ir juodais marškinėliais po rudu odiniu švarkeliu.
Rafaelis nė nepažvelgė į ją.
– Atstok nuo jos, – griežtai paliepė jis sutrikusiam vyrukui, nė sekundei neatlaisvindamas jo rankos; Rafaelio veido išraiška buvo rūsti.
– Tai tu turėtum atstoti, Rafaeli! – Betė pervėrė jį piktu žvilgsniu. – Tiesą sakant, tavęs čia nė neturėtų būti…
Kvaila buvo tikėtis nors trumpam pasprukti, juk privalėjo žinoti, kad Rafaelis Kordoba vis vien ją suras ir pavers niekais kelias laisvės akimirkas!
– Ar šis žmogus jums trukdo? – nepabūgęs įniršusio Rafaelio, laužyta anglų kalba paklausė jaunasis argentinietis.
Ar Rafaelis Kordoba jai trukdo?
Rafaelis Kordoba ,,trukdo“ Betei nuo pat pirmos jųdviejų pažinties minutės! Ir ne vien dėl to, kad jai nepatinka būti jo, lyg kokio sarginio šuns, saugomai dieną naktį…
Beveik dviejų metrų vyriško tobulumo įsikūnijimas – tamsūs plaukai, rėminantys tarsi išskaptuotą veidą skvarbiomis ryškiai mėlynomis akimis, kokių pavydėtų kiekvienas modelis; platūs pečiai ir lieknas raumeningas kūnas, kurio negalėjo paslėpti net paprastai Rafaelio dėvimi trijų dalių kostiumai. Kuri moteris liktų abejinga?!
– Tenorėjau pasikalbėti su jumis.
Jaunąjį argentinietį, kaip ir Betę, sutrikdė stiprusis Rafaelis.
– Suprantu, – tarė Betė ir smerkiamai dėbtelėjo į Rafaelį.
– Ar saugu palikti jus su šiuo žmogumi?
– Saugiau nei su tavimi, tu…
– Rafaeli, būk geras! – nuvargusiu balsu paprašė Betė, žavėdamasi jaunuolio, nepabūgusio nežaboto Rafaelio pykčio, ryžtu.
– Tai… sudėtinga. – Ji atsiprašė ir drąsinamai nusišypsojo nepažįstamajam. – Nebijokite, jis tikrai manęs nenuskriaus.– Jūs tuo įsitikinusi?
– Žinoma, ji tuo įsitikinusi, – niūriai patikino Rafaelis.
Betė nė neabejojo, kad juodi saulės akiniai plačiais veidrodiniais stiklais slepia žudikišką skvarbių mėlynų akių žvilgsnį. Bet ji tikrai žinojo, kad Rafaelis Kordoba niekada jos nenuskriaus. Tiesą sakant, priešingai. Juk jis – jos asmens sargybinis, pasamdytas Cezario Navaro apsaugoti ją nuo bet kokio pavojaus. Jei tiksliau, neleisti niekam skriausti jaunos moters Gabrielės Navaro, kuria nuo šiol visi laikė Betę.
Išskyrus pačią Betę…
Vos prieš savaitę ji kuo ramiausiai gyveno Anglijoje, džiaugėsi nauju darbu Londono leidykloje ir šiek tiek jaudinosi tik dėl savo sesers Greisės, savaitgaliui išskridusios į Argentiną su savo naujuoju viršininku, kvapą gniaužiančiu gražuoliu milijardieriumi Cezariu Navaru, jo nuosavu lėktuvu. Betė nė neįtarė, kad Greisės viešnagė Buenos Airėse taip smarkiai paveiks jos pačios gyvenimą!
