Читать онлайн «Kuris pirmas?»

NANCY WARREN

Kuris pirmas?

Pirmas skyrius

– Ei, Dilanai, čiupk gaisrinę žarną, – papokštavo Maksas Varas, kai į Šoniganų šeimos poilsio kambarį buvo iškilmingai įneštas naminis šokoladinis tortas su trisdešimt penkiomis žvakutėmis. Džunė Šonigan sopranu užtraukė „Su gimtadieniu“ ir tortas jos rankose šiek tiek kryptelėjo. Dainą pagavo bemaž penkios dešimtys svečių – trisdešimt penktąjį gimtadienį švenčiančio Džunės numylėto sūnaus Adamo Šonigano patys artimiausi draugai ir giminaičiai.

Kokią akimirką Džunei pasirodė, kad Adamas nė kiek nenustebo – šiaip ar taip, juk jis detektyvas, bet jis nė nemanė gadinti šventinės nuotaikos.

Koks gražus valingas jo veidas, mąstė ji. Ir ne jai vienai taip atrodo. Matyti pažvelgus į atėjusių viešnių akis. Ne kartą iš jaunesnių moterų buvo girdėjusi, kad Adamas – geidžiamiausias vyras. Jei jau taip, kodėl jos trisdešimt penkerių metų sūnus vis dar vienišas?

Kai Adamas užpūtė visas žvakutes, Džunė išdalijo torto gabalėlius, šakutes ir visų paprašė tylos, rankos mostu parodė savo vyrui Denisui, kad užgesintų šviesas ir įjungtų vaizdo grotuvą.

– Ne, tik ne tai, ne, – sumurmėjo Adamas, kai nušvito didžiulis televizoriaus ekranas. O dabar jau jis tikrai nustebo, – su pasitenkinimu pagalvojo Džunė, kai ekrane pasirodė jos pirmąja vaizdo kamera prieš trisdešimt metų namie susukto filmo pirmieji kadrai.

Džunės galiniame kiemelyje prie iškylų stalo sėdi trys pūstažandžiai garstyčiomis išsiterlioję lūpas berniukai ir šlamščia dešrainius su skrudintomis bulvytėmis. Ji, matyt, numanė, kad jie bent jau kelias minutes pasėdės ramiai, tad čiupo naująją vaizdo kamerą ir ėmė filmuoti. Buvo jau penkiamečiai, tad, aišku, jų nestebino, kad tėvai nuolat sekioja juos su vaizdo kameromis rankose, todėl nė akimis nemirktelėjo.

Džunė klausia:

– Adamai, kiek tau dabar metų?

– Penkeri, – atsako jis ir žvelgia į kamerą, lyg už jos stovėtų nelabai nuovoki moteriškė.

– O kuo norėtum būti užaugęs? – teiraujasi ji.

– Noriu būti policininku, – atsako jis, nardindamas dešrainį į kečupą ir brukdamas jį į burną. Net tada buvo didelių mėlynų akių ir labai panašus į tėvą. Tada pilna burna sužlebena: – Kaip tėtis.

– Ak, – vienbalsiai atsiduso svečiai poilsio kambaryje.

– O tu, Dilanai? – klausia Džunė greta sūnaus sėdinčio strazdanoto berniuko, lyg atsakymas nebūtų aiškus iš to, ką jis užsimaukšlinęs sau ant galvos.

Tas paliečia delnu raudoną plastikinį ugniagesio šalmą, kurį, ko gero, vargiai ar kada nusiima, ir sako:

– Ugniagesiu, – Dilanas aukštesnis nei kiti berniukai ir iš visų drąsiausias. Džunė nė kiek nenustebo, kai prieš ketverius metus jam buvo pareikšta padėka už narsą per gaisrą iš griūnančio pastato išgelbėjus jauną moterį.

– Čia tai bent, – šūktelėjo vienas iš svečių. – Kaip gali penkiametis pasirinkti profesiją?

– O tu, Maksai? – klausia Džunė paties mažiausiojo. Penkiametis Maksas Varas beveik nesiskyrė nuo sulaukusiojo trisdešimt penkerių. Buvo gražus, tamsaus pietietiško gymio, tvarkingai susegiotais be jokios maisto dėmelės marškinėliais – priešingai nei kitų dviejų. Valgė tvarkingai, niekada nepamiršdavo mandagiai paprašyti ir padėkoti.