Читать онлайн «Pavyks arba ne»
Автор Roe Paula
PAULA ROE
Pavyks arba ne
Pirmas skyrius
– Toji pamergė atidžiai tave stebi. Ar ją pažįsti?
– Kuri? – Metas Kuperis liovėsi pro didžiulį septyniasdešimt aštuntojo aukšto langą žiūrėjęs į Kvynslando Banglentininkų Rojaus tolius ir sutelkė visą dėmesį į savo seserį Peidžę. Jos veide tebešmėkščiojo taip gerai pažįstama pašaipi šypsenėlė, kai jis metė žvilgsnį į įspūdingą jaunosios palydą. Šešių moterų grupelė lėtai sukdama ratus bendravo su svečiais saulėlydžio apšviestoje Q1 apartamentų bokšto Saulėtoje salėje.
– Raudonplaukė, – patikslino Peidžė.
Jis gūžtelėjo pečiais, čiupo taurę šampano nuo pro šalį einančio padavėjo padėklo ir pažvelgė į nurodytą pusę.
– Aš čia nieko nepažįstu. Laimingoji pora yra tavo klientai.
Peidžė suraukė antakius.
– O tu varai mane į neviltį, Metai. Čia meilės šventė. Atsipalaiduok. Pasilinksmink. – Ji atidžiai apžvelgė pulką. – Eik ir pakalbink tą pamergę.
Jis kilstelėjo antakį, susikišo ranką į kelnių kišenę ir lėtai gurkštelėjo gėrimo.
– Tą raudonplaukę?
– Ji
Metas kažką neaiškiai sumurmėjo.
Peidžė atsiduso.
– Ir ko gi tau liūdėti. Esi trisdešimt šešerių, pati jaunystė, tu patrauklus, nevedęs, nežmoniškai turtingas…
– Ir atsakingas. Ir man sekasi…
– Ir vis vien dirbi kaip pašėlęs, – nusprendė ji pamačiusi, kaip jis per pusvalandį trečią kartą pažvelgė į telefono laikrodį. – Maniau, kad metei darbą Šv. Kotrynos ligoninėje, kad nuo visko atitrūktum.
Jis suraukė antakius.
– Vadovauti Tarptautinei skubios medicinos pagalbos tarnybai visai kas kita.
– Hm… – Peidžė sumirkčiojo rudomis akimis, įsimetė į burną užkandį ir, vaizduodama svarstykles, atvertė delnus. – Vienoje rankoje kardiochirurgija. Kitoje – vadovavimas pasaulinei gyvybės gelbėjimo bendrijai. – Ji kilstelėjo vieną ranką aukštyn, kitą nuleido žemyn. – Gyvybių gelbėjimas kaip šeimos verslas – tėvai netveria džiaugsmu. Skubios medicinos pagalbos brigadų mokymas besivystančiose šalyse – tėvai nusivylę.
– Aš ir toliau gelbėju gyvybes, Peidže. Be reikalo man priekaištauji.
– Labai nemalonu, kai kaskart tenka meluoti buvusiai tavo žmonai. – Peidžė nuleido ranką. – Blaškaisi po egzotiškiausius pasaulio kampelius, ieškai nemažiau egzotiškų moterų draugijos. – Ji kilstelėjo kitą ranką ir šyptelėjo. – Bet vis vien nesi laimingas.
– Aš…
– Nesi. – Ji palietė jo ranką. – Nors gyvenu Londone, viską apie tave žinau.
Nespėjus jam atsakyti, visas jaunosios pulkas pajudėjo vienu metu, sukeldamas triukšmo bangą.
Buvo neįprastai šilto rugpjūčio vidurio penktadienio vakaras, ir vietoj to, kad prieš pirmadienį išskrisdamas į Pertą baigtų derinti projekto detales, Metas buvo nepažįstamų žmonių pilnoje salėje ir šventė jungtuves žmonių, kurie buvo taip vienas kitą įsimylėję, kad net pykino į juodu bežiūrint.
Jį nutvilkė nepaaiškinamas pyktis. Paskutinį kartą dalyvavo savo paties vestuvėse – ir reikia tik pamatyti, kuo tai virto.
Svečiai prasiskyrė, kad būtų matyti, kaip bučiuojasi jaunavedžiai Zakas ir Emilė Preskotai. Pasigirdus sveikinimo šūksniams, Metas sukando dantis, nes gerkle kilo nemalonus jausmas. Ir kodėl, po paraliais, jis sutiko lydėti Peidžę?
