Читать онлайн «Regis, geruoju nesibaigs»
Автор Wood Joss
JOSS WOOD
Regis, geruoju nesibaigs
Pirmas skyrius
Rovena Dun, sėdėdama ant kietos kėdės Sidnėjaus tarptautinio oro uosto Keleivių aptarnavimo kabinete, stengėsi būti mandagi. Nenorėjo veltis į konfliktą, juolab kad į trolį panaši Imigracijos pareigūnė buvo nusiteikusi karingai.
– Kokiu tikslu atvykote į Australiją, panele Dun?
Betgi ji jau aiškino anksčiau klausinėjusiai pareigūnei, o prieš tai, – dar vienai. Kantrybės, Rovena.
– Šiuos niekučius įsigijau Balio…
– Kas tai?
– XVII amžiaus skulptūrėlės. – Ji parodė į vieną iš penkiolikos nedidelių dramblio kaulo skulptūrėlių, jau išvyniotų iš minkšto popieriaus ir išdėliotų priešais jas ant stalo. Tai buvo dailios gyvūnų, mitinių ir kitokių būtybių figūrėlės. Nedideli, meistriškai išskaptuoti, tarsi gyvi raižiniai. – Jos labai dailios ir, pasak buvusio jų savininko, labai vertingos.
– Jūs įsigijote šias grožybes, nors pinigų ir jokio pajamų šaltinio Australijoje neturite?
– Dėl jų išleidau visus banko sąskaitoje ir kredito kortelėje buvusius pinigus. Kai kurios jų, mano galva, itin retos. Septyniolikto, aštuoniolikto amžiaus. Viena gal net sukurta Tamakadoje maždaug 1775 metais. Ketinu Sidnėjuje susirasti Greisoną Darlingą, tokių skulptūrėlių specialistą, kuris patvirtins jų vertę ir galbūt nupirks jas iš manęs. Štai tada ir turėsiu pinigų, kuriuos galėsiu išleisti jūsų brangioje, tai yra mieloje šalyje.
– Kiek jos galėtų kainuoti?
Rovena pasikrapštė pakaušį.
– Jų penkiolika, maždaug po du tūkstančius svarų kiekviena. Vadinasi, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių.
Trolei atvipo žandikaulis.
– Jūs tikriausiai… juokaujate! – Ji abejodama pasilenkė virš stalo.
– Matyt, norite mane apdumti. Jūs man panaši į bastūnę, šimtus tokių esu mačiusi.Rovena ir vėl, jau ne pirmą kartą, mintyse pasigailėjo dėl ilgų susivėlusių garbanų ir dailaus veidelio, nutrintų džinsų, susiglamžiusios palaidinės ir apiplyšusios kuprinės.
– Taip, aš daug keliauju, bet esu verslininkė. Iš to… beveik iš to ir gyvenu. Galiu parodyti jums šių statulėlių pirkimo sutartį…
Pareigūnė trolė pavartė jos pasą.
– Ką dar turite parduoti, panele Dun?
– Mano kuprinėje dar yra tankios šukos ir daugiau nieko, juk matėte, kai iškraustėte ir mane apžiūrėjote. Nieko įtartino neradote, – nuvargusiu balsu pasakė Rovena. Ji čia sėdėjo jau šešias valandas – gal pagaliau galėtų ją paleisti?
– Kuo dar prekiaujate, panele Dun?
– Viskuo, ką galiu parduoti
– Ir neturite nieko susitaupiusi? Pavyzdžiui, nenumatytiems atvejams? Juk gaunate iš šių sandorių pelno?
Geras klausimas.
– Kartu su draugu neseniai Londone įsigijome didelius pinigus kainuojančią lūšną. Dabar ją remontuojame, kad galėtume parduoti, – prisipažino Rovena.
