Читать онлайн «Atostogos su nepažįstamuoju»

CHRISTY McKELLEN

Atostogos su nepažįstamuoju

Pirmas skyrius

Konoras Prestonas negalėjo patikėti savo akimis. Ji sėdėjo ant jo lovos – apšviesta mėnulio šviesos ir gundomai išlenkusi nugarą. Visu kūno svoriu rėmėsi ant vienos rankos, galvą buvo palenkusi žemyn – atrodė taip, tarsi pozuotų vienam iš tų meilės romanų, kuriuos jis matydavo oro uostų spaudos kioskų lentynose.

Jis spėjo, kad ji ką tik prausėsi duše, – ilgi šviesūs plaukai šlapiomis sruogomis krito jai ant pečių. Suirzęs jis stebėjo, kaip vandens lašas, nuvinguriavęs jos nugaros linkiu, paptelėjo ant lovatiesės.

Nuo jos sklido šviesa, tarsi ji būtų norėjusi padaryti jam teigiamą įspūdį – bent taip atrodė po kelionės pavargusioms jo akims.

Katerina Mejers.

Jis manė, kad jam pagaliau pavyko ją įtikinti, jog tarp jų viskas baigta, bet ji buvo čia, ir vėl nuoga jo lovoje, jo vasarnamyje. Vasarnamyje, apie kurį jis tikrai jai nebuvo net užsiminęs. Nejau jam taip ir nepavyks pasislėpti nuo įkyraus jos dėmesio?

– Ką, po velnių, veiki mano lovoje, Katerina? – šiurkščiai paklausė jis nedraugišku balsu – paprastai stengdavosi būti ramus, bet dabar jautėsi pavargęs ir suirzęs, nenusiteikęs bendrauti su jį persekiojančia buvusia mergina.

Bet tai, kaip ji sureagavo, buvo visiškai nepaaiškinama.

Ji sušuko, ir taip garsiai, kad jam vos nesprogo ausų būgneliai. Iš išgąsčio krūptelėjęs jos kūnas išsirietė švytinčiu lanku ir po akimirkos su trenksmu sukniubo ant lovos.

Atmetusi plaukus, ji atsisuko į jį, akimirkai atidengdama dailias savo krūtis – lyg ir didesnes, nei jis prisiminė, ir čiupusi rankšluostį apsivyniojo juo krūtinę.

Pažvelgęs į išsigandusį, išbalusį, mėnulio šviesos nušviestą veidą jis suprato, kad suklydo.

Tai buvo ne Katerina.

Dar vienas, naujas, nemalonumas.

Iš išgąsčio Džosės širdis vos neiššoko iš krūtinės ir kūnas nuėjo pagaugais. Pastarąsias dešimt minučių ji buvo įbedusi akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną, ir tai, kad kažkas stovi priešais ją, ji įžiūrėjo tik po kurio laiko.

Nors to didžiulio vyro, stovinčio jos lovos kojūgalyje, veido bruožų nematė, aiškiai juto jo pyktį.

– Ko jums reikia? – tai buvo instinktyvus klausimas – ji ištarė jį pašnibždomis ir drebančiomis lūpomis, nebūdama tikra, ar nori išgirsti atsakymą.

– Savo lovos. – Jo balsas jau buvo ramesnis, bet ne itin draugiškas, piktas, bet kartu ir suglumęs.

Ji sumišo. Gal ji sapnuoja? Tokių keistų dalykų nebūna net sapne.

– Ką turite galvoje, sakydamas savo lovos? Kas jūs toks, po galais? Mirtinai mane išgąsdinote.

Vyriškis, išgirdęs išgąstį jos balse, žengė žingsnį atgal ir pakėlė abi rankas delnais į viršų tarsi pasiduodamas.

– Atleiskite. Nenorėjau jūsų išgąsdinti.  – Jo balsas buvo jau švelnesnis.  – Maniau, kad jūs… – Jis patylėjo.  – Aš apsirikau.

Džosės akys, pamažu apsipratusios su tamsa, matė jau geriau. Kūnas nebebuvo toks įsitempęs. Gal jis ir neketino jos pulti, vis dėlto jai buvo neramu ir ji apdairiai pasislinko arčiau stalinės lempos.

Akimirką ji sutriko – iš jos ausinukų, numestų prie lovos, sklido tyli muzika, matyt, todėl ir neišgirdo jo žingsnių.