Читать онлайн «Tariama meilužė»

Maxine Sullivan

Tariama meilužė

Pirmas skyrius

– O tai – Džena Brenson. Daug vilčių teikianti juvelyrinių dirbinių kūrėja.

Džena girdėjo šefo žodžius ir jautėsi dėkinga bent už tai, kad turėjo pakankamai laiko atsigauti po patirto šoko. Ji apstulbo, kai vos prieš kelias minutes Končio parduotuvių tinklo ložėje Australijos Flemingtono hipodrome pasirodė Adamas Rotas.

O, Dieve, – jai šmėkštelėjo. Adamas – vidurinis Lauros ir Maiklo, žymiosios Rotų bendrovės ir prabangos prekių parduotuvių tinklo savininkų, sūnus. Jo šeima priklausė Australijos aristokratams. Australijos visuomenės grietinėlei. Džena tikrai nenorėjo susitikti nė su vienu iš jų. Tik ne po to, kaip Lijamas Rotas pasielgė su jos broliu.

Apimta tylaus siaubo Džena stebėjo, kaip šis lieknas ir aukštas Rotas sėdasi ant kėdės priešais. Adamo Roto akys akimirksniu nukrypo į ją kitoje stalo pusėje, jis stebeilijosi taip, tarsi ji būtų vienintelis žmogus kambaryje. Kai jo mėlynų akių žvilgsnis širdį stingdančią gyvenimo akimirką surakino jos akis, Dženai vargiai pavyko užslopinti aiktelėjimą.

– Malonu susipažinti, Džena, – sumurmėjo Adamas, nužvelgdamas jos pečius siekiančius žvilgančius rudus plaukus, veidą ir galiausiai švelnią gėlėtą suknelę, kuri – Džena buvo tikra – ją puošė. Pirmą kartą gyvenime Džena pasigailėjo, kad atrodo taip moteriškai.

Ji pamėgino nusišypsoti, bet kažin ar pavyko.

– Man taip pat, – sunkiai išspaudė vildamasi, kad žodžiai nuskambėjo nuoširdžiai, nors juos tardama vos nepaspringo. Na, ir kodėl gi pasidavė įkalbinėjama ir sutiko šiandien čia ateiti? Dabar apgailestavo, kad šefas Robertas ir jo nuostabioji žmona buvo tokie atkaklūs. Daug mieliau šeštadienį ilsėtųsi namie.

– Ar jau teko statyti už laimėtoją? – ramiu ir žemu balsu paklausė Adamas.

– Dar ne, – pamėginusi nuraminti besidaužančią širdį atsakė Džena.

Vyro veidą nušvietė savimi pasitikinti šypsena, kuri išdavė jį gerai pažįstant moteris.

– Galbūt sėkmė dar pakeliui.

Jeigu tikisi pats pakeisiąs jos sėkmę, verčiau tegu iš anksto ruošiasi netikėtumui.

– Galbūt.

Prie stalo grįžo šefo sūnus ir atsisėdo greta Dženos, priversdamas ją suvirpėti ir sukeldamas dar vieną jaudulio pliūpsnį. Markas jau ne vieną mėnesį mėgino išvilioti ją į pasimatymą. Dabar manėsi pagaliau palaužęs. Ir tai buvo beveik tiesa.

– Neatsivedei merginos, – trumpai pasisveikinęs kreipėsi į Adamą.

– Šį kartą ne.

– Tai ne tavo stilius, amico mio [Amico mio (it. ) – mano drauge. (Čia ir toliau – vert. past. )], – pajuokavo Markas ranka perbraukdamas per Dženos kėdės atlošą, taip tarsi nebyliai pareikšdamas teises į greta sėdinčią moterį.

Adamo akyse šmėkštelėjęs pripažinimas nerimo banga nusirito Dženos nugara. Ji nenorėjo, kad bent vienas jų manytų ją čia atėjus su Marku. Taip pat nenorėjo, kad kas nors manytų ją esant pasirengusią flirtuoti.

Deja, popietei baigiantis, Dženai neliko abejonių, kad Adamas vogčiomis seka kiekvieną jos judesį. Kaip įmanydama stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet jo susidomėjimas deginte degino. Jis vertė jaustis nejaukiai, nors tas nejaukumas toli gražu nebuvo tokio pigaus pobūdžio kaip bendraujant su šefo sūnumi. Adamas Rotas buvo mergišius. Įgudęs, subtilus mergišius, be to, jis buvo našlys – prieš ketverius metus per autoavariją neteko žmonos. Džena nė neabejojo, kad šis vyras išmano viliojimo įmantrybes.