Читать онлайн «Jis sugrįžo»

KELLY HUNTER

Jis sugrįžo

Prologas

Ribos egzistavo – tik Loganas negalėjo prisiminti, kur jos buvo.

Jis gulėjo ant lovos, nuogas ir drebantis, sunkiai kvėpuodamas ir nieko negalvodamas. Moteris, plačiai išsidriekusi žemiau, atrodė ne geriau. Po visko buvo atsipalaidavęs, tik atsitiktinis trūkčiojimas priminė, kad būta kažko stipraus. Jai kvėpuojant krūtinė vos leidosi ir vėl kilo.

Loganas pažvelgė į jos odą – ji buvo be trūkumų, kai jis moterį nurengė, bet dabar tokia nebeatrodė. Švietė jo pirštų ir šiurkštaus kaip švitrinis popierius smakro žymės. Žymės ant riešų, liemens ir švelnios kaip šilkas jos smakro apatinės dalies.

Sutiko ją bare, tiek teprisiminė. Kažkokioje studentų susibūrimo vietoje netoli viešbučio, kuriame apsistojęs. Šio viešbučio. Čia jo kambarys; pats ją čia atsivedė. Moteris davė jam savo telefono numerį, bet to buvo negana. Viešbutis buvo arti. Loganas ją atsivedė. Pakvietė į savo kambarį.

Tos aukso spalvos akys kiauriai permatė jo sielą, ji nukreipė lūpas į jį ir liepė pasiimti tai, ko nori, viską, ko norėjo, ir dar daugiau. Loganas tai padarė ir suprato esąs pavergtas.

– Ei, – jis atžariai burbtelėjo siekdamas nykščiu perbraukti per patemptas išbrinkusias lūpas.

Paskutinis suartėjimas buvo šiurkštus blogąja prasme ir dabar moteris to gėdijosi, tamsūs kaltės ašmenys kėsinosi į prieš tai patirtą beprotišką malonumą.

– Tau viskas gerai?

Moteris atmerkė akis – taip, viskas gerai. Loganas glostydamas nubraukė juodus kaip rašalas plaukus nuo veido, užkišo už ausies, pašukavo nuo smilkinio. Negalėjo nustoti jos lietęs. Tokio gražaus veido.

Perbraukė jos plaukus, švelniai uždėjo ranką virš pečių linkio.

– Galiu ko nors pasiūlyti? – paklausė. – Stiklinę vandens? Pakviesti kambarių tarnybą? Nueiti į dušą, jei nori.

Kad ir ko pageidavo, jai tereikėjo paprašyti.

Moteris pažvelgė į jį, lūpų kampučiai pakilo ir ji tarė:

– Kad ir ką man padarei… Kad ir kas tai buvo – noriu daugiau.

Pirmas skyrius

– Galėtum ištekėti už manęs.  – Maksas Karmišelis įdėmiai žiūrėjo į bendruomenės centro brėžinius ant Evos braižomojo stalo.

Brėžiniai buvo jo ir iš tikrųjų labai gražūs. Kainos ir skaičiavimai buvo Evos darbas, o tos kainos didesnės – daug didesnės – nei visko, prie ko ji kada nors dirbo.

Eva stabtelėjo, kad įdėmiai apmąstytų finansinius klausimus, gana ilgam, kad užmestų akį į verslo partnerį, su kuriuo triūsė šešerius metus. Maksas buvo architektas, vizualiosios architektūros atstovas. Eva – inžinierė, nuolat sugadindavo įmantrius Makso sumanymus. Susiėję jie sukurdavo gerų dalykų.

Nors ne visada.

– Ar kalbi su manimi?

– Taip, su tavimi, – atsakė Maksas, kaip pats manė, kantriai it šventasis.  – Man reikia galimybės naudotis savo patikos fondu. Tam turiu sulaukti trisdešimtojo gimtadienio arba vesti. Trisdešimt sukaks tik po dvejų metų.

– Užduosiu du klausimus, Maksai. Kodėl aš ir kodėl dabar?

– Klausimas „kodėl tu“ lengvas: a, aš tavęs nemyliu ir tu nemyli manęs…

Eva tyrinėjo jį primerkusi akis.

– … todėl po dvejų metų skyrybos bus daug lengvesnės. Ir ištekėtum už manęs MEP labui.