Читать онлайн «Seksualus nepažįstamasis»

Rice Heidi

Seksualus nepažįstamasis

Pirmas skyrius

– Tas vaikinas turbūt blogiausias banglentininkas pasaulyje, – drebėdama su savo gelbėtojos striuke ir negalėdama patikėti tuo, ką mato, sumurmėjo Medė Vestmor.

Nors dėl spalio šlapdribos buvo sunku sutelkti žvilgsnį, ji negalėjo atitraukti akių nuo aukštos atletiškos figūros, aptrauktos juodu naro kostiumu, maždaug už šešiasdešimties metrų bangose besivartančios kūliais. Kalta ir susižavėjusi stebėjo, kaip jis atsitupia ant lentos, atgauna pusiausvyrą, išsitiesia.

Tada, jam pavojingai susverdėjus, staigiai įkvėpė.

Vargšas vaikinas gaudė bangas – ar, greičiau, stengėsi jas gaudyti jau daugiau kaip valandą ir dar gana nemaloniu Kornvalio apylinkėms būdingu oru, dėl kurio dar septynioliktame amžiuje Laukinių vandenų įlanka gavo savo pavadinimą. Ir didžiąją to laiko dalį Medė jį stebėjo. Stebėjo, kaip metodiškai jis nusiirdavo tolyn, laukdavo didžiausios bangos ir tada pakeldavo savo banglentę. Bet vis tiek neišsilaikydavo ant lentos ilgiau nei kelias sekundes. Ji žavėjosi vaikino atkaklumu, bet pradėjo abejoti jo sveiku protu. Nors kostiumas išryškino raumeningą figūrą, jis jau turėjo būti sušalęs į ragą ir arti išsekimo ribos, o grįžtamosios bangos šiame paplūdimio ruože buvo ne juokai.

– Nežinau, – tarė Lukas, kolega gelbėtojas, ryškiu Australijos akcentu.  – Jis geros formos. Neblogai užlipa ant banglentės.

Kai Netikęs Banglentininkas, atrodo, jau šimtąjį kartą atbulas nuvirto nuo lentos, Medė giliai atsiduso.

– Nors neišlaiko pusiausvyros, – nusivylęs užbaigė Lukas, atsiversdamas apykaklę. – Nori paraginti juos lįsti iš vandens? – pridūrė jis viltingai.  – Šiaip ar taip, paplūdimys už dešimties minučių užsidarys, o audra gali prasidėti bet kurią sekundę.

Banglentininkui vėl užsikabarojus ant lentos, Medė pajuto užplūstantį palengvėjimą ir nužvelgė temstantį paplūdimį. Pora užsigrūdinusių poilsiautojų dar buvo vandenyje tarp geltonų vėliavėlių, kuriomis buvo pažymėta gelbėtojų prižiūrima teritorija. O šiaip paplūdimys apleistas. Ir ne be priežasties. Ši vasara šiaurinėje Kornvalio dalyje nebuvo puiki, o artėjant žiemai, orai sparčiai prastėjo. Net labiausiai užsispyrę banglentininkai pasidavė jau prieš kelias valandas. Visi, išskyrus vieną. Kuris suteikė naują prasmę žodžiui užsispyrimas.

– Žinoma! – suriko ji, stengdamasi peršaukti kylantį vėją, – nutraukim jo kančias.

Eidama link gelbėtojų sunkvežimio, stovinčio ant smėlio tarp vėliavų, Medė pagriebė garsintuvą, jau pradėdama nekantrauti, kada galės išgerti puodelį Ypatingo Karštojo Šokolado, kurio išprašys savo viršininko Filo, pradėjusi vakarinę pamainą Laukinių vandenų kavinėje.

Ji pašaukė poilsiautojus į krantą ir, nors dundantį jos balsą pasigavo ir nusinešė vėjas, jie sureagavo akimirksniu. Svirduliuojantys nuo bangų mūšos jie nuskubėjo per smėlį, droždami tiesiai kavinės link. Praeidami jie pamojavo ir sušuko pasisveikindami – be jokios abejonės, svajodami apie savo Ypatingo Karštojo Šokolado porcijas.

– Oho, jis vis dar ten.

Medė išgirdo skeptišką Luko repliką ir pastebėjo juodą banglentininko lentą su ryškiai geltonu žaibo ornamentu, šokčiojančią didžiulių bangų link.