Читать онлайн «Slaptos fantazijos»

Carly Phillips

Slaptos fantazijos

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai,

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

PROLOGAS

Merilė Šefer-Veston pervertė ant savo darbo stalo ką tik sudėtus dokumentus. Paėmė į rankas segtuvą, kuriame buvo surinkta išsami informacija apie Džuljetą Stenton: pomėgiai, ko ji nekenčia, suknelės ir netgi batelių dydis. Viskas, ką reikia žinoti, kad būtų įmanoma išpildyti moters svajonę. Džuljeta Stenton, dar žinoma kaip Pabėgusi nuotaka, buvo nepageidaujama persona visuomenėje dėl skandalingai nutrauktų vedybų ir garsaus tėtušio senatoriaus reputacijos. Dabar ji bendrovės „Fantazijos" klientė.

Merilė perskaitė pirmąjį klausimą, kurį užduodavo visiems klientams ir kurį mokėjo atmintinai. „Kokia jūsų fantazija?"

Atsakymai visada būdavo migloti. Ne kitaip atsakė ir Džuljeta Stenton: „Patirti malonumą iš ypatingo vyro, kuris tau nori įtikti ir pildo kiekvieną užgaidą. Jaustis geidžiamai, būti jo visatos centru ir pamiršti žlugusių sužadėtuvių skausmą. "

Štai kuo vertėsi bendrovė „Fantazijos". Kaip tik tam Merilė ir įkūrė keturias prabangias poilsiavietes saloje – kad įgyvendintų žmonių svajones, norus ir troškimus. Ji visada stengdavosi žengti vieną žingsnelį toliau, kad jos svečių istorijos baigtųsi laimingiau nei jos pačios. Todėl neketino apsiriboti tik tuo, ko trokšta pati Džuljeta.

Beldimas į duris nutraukė minčių giją. Ji pakilo, prisiminusi dešimtos valandos susitikimą.

– Užeikite.

Durys atsidarė ir į kambarį įžengė aukštas įspūdingas vyras.

– Ponas Hjustonas?

Jam linktelėjus, Merilė pamojo užeiti.

– Aš esu Merilė Šefer-Veston. Sveiki atvykę į „Slaptąją fantaziją". Tikiuosi, skrydis buvo sėkmingas?

Jis klestelėjo ant kėdės priešais jos darbo stalą.

– Puikus. Prašau vadinti mane Dugu.

 – Jis apdovanojo ją žavinga šypsena, kuri, be abejonės, it balzamas stebuklingai veikė visas į nuotakas tinkamas jaunesnes moteris.

Merilė atsirėmė rankomis į stalą ir be įžangų prabilo apie reikalus.

– Tikriausiai turite fantaziją, kurią norėtumėte įgyvendinti?

– Ar ne visi to pageidauja?

– Įkūrusi šį verslą supratau, kad tikrai visi.

Jis nusijuokė, bet nebuvo linkęs atvirauti.

– Ar norėtumėte apsižvalgyti po salą prieš atskleisdamas savo fantaziją?

Jis papurtė galvą ir neramiai pasimuistė.

– Aš laikraščio „Chicago Tribune" korespondentas.

Merilė su nuostaba pažvelgė jam į akis. Jis atrodė nuoširdžiai sumišęs.

– Tęskite.

Vyras atsikrenkštė.

– Mano santykiai nesusiklostė. Draugavau su moterimi dvejus metus, bet dar nebuvau pribrendęs įsipareigoti. Nors jai to ir nesakiau.  – Jis ranka persibraukė juodus plaukus.  – Kurį laiką maniau, kad viskas einasi neblogai, bet išorė gali būti apgaulinga.

– O santykiai gali būti keblūs ir kartais nemalonūs.

– Jūs suprantate mane.

Ji linktelėjo. Suprato geriau, nei jis manė. Merilė žvilgtelėjo į savo auksinį žiedelį su rubinais ant dešinės rankos didžiojo piršto – meilės, kuri truko taip trumpai, simbolį. Meilės, kurios ji neteko Vietnamo kare. Jos gyvenimas nesusiklostė taip, kaip tikėjosi. O kieno gi susiklostė? Viskas likimo rankose.