Читать онлайн «Vintažo karalienė»

Marsh Nicola

Vintažo karalienė

Pirmas skyrius

Kai Čeisas Eteridžas įsuko į Erolio gatvę, plaukeliai jam ant sprando akimirksniu pasišiaušė.

Važiuoti Šiaurės Melburnu, rajonu, kadaise vadintu namais, buvo gana nemalonu, bet šioje gatvėje slypėjo ne vien seniai užgniaužti prisiminimai.

Erolio gatvė simbolizavo viską, nuo ko jis bėgo, ką norėjo pamiršti.

Tačiau dabar jis stūmėsi per eismą, ieškojo vietos sustoti, stengėsi susitelkti į kelią ir nusikratyti prisiminimų, kurie keitėsi jo galvoje tarsi antrarūšio filmo pakartojimas.

Štai jis važiuoja dviračiu Ardeno gatve pažiūrėti mėgstamos futbolo komandos Kengūros treniruotės, eina į vietos pradinę mokyklą, pasiima Kerę iš draugės: ne blogi prisiminimai, o momentinės praeities nuotraukos. Praeities, kai jis užaugino Kerę ir nuo mažumės prisiėmė per daug atsakomybės. Praeities, užpildytos priešpiečių į mokyklą ruošimu, namų darbų tikrinimu ir vakarienių gaminimu. Praeities, kur jis neturėjo galimybės pabūti vaiku.

Iš to išėjo ir šis tas gero. Kerė jį dievino ir tas jausmas abipusis. Dėl sesers jis padarytų bet ką, būtent todėl čia ir atvažiavo.

Statydamas jaguarą į geriausią automobilių stovėjimo aikštelės vietą jis stengėsi nekreipti dėmesio į jam neįprastą nerimo dilgčiojimą pilve. Jis nervinasi? Juokinga – tai paliudytų bet kuris jo įmonės Dazzle darbuotojas.

Uždirbti milijonus? Šturmuoti pramogų verslą? Būti geriausiam darbe? Visa tai padarytų užsimerkęs. Jis neturėjo laiko jaudintis, tačiau žingsniuodamas atnaujinta Erolio gatve, pilna madingų kavinių bei butikų, ir visiškai nebepanašia į tą, kurią jis prisiminė, Čeisas jautėsi šiek tiek sunerimęs.

Nors buvo gana sunku vėl sugrįžti į šią vietą, tačiau apsilankymas prašmatnioje vintažinių daiktų parduotuvėje, norint surengti sesers mergvakarį, priverstų sudrebėti net tvirčiausius vyrus.

Pasigirdo pyptelėjimas ir viena akimi žiūrėdamas į išmanųjį telefoną jis atsakė į asmeninės padėjėjos žinutę, o kita stebėjo parduotuvių vitrinas, kol pamatė, ko ieškojęs.

Rinkis retro.

Saldžiai rausvos spalvos užrašas raitytu šriftu batelių, skrybėlių ir lūpdažių fone – jis mieliau atsidurtų kitoje vietoje, bet reikėjo sutvarkyti reikalus, o tą daryti jis mokėjo.

Žaibiškai surinkęs dar vieną žinutę Džerei, jis užpakaliu stumtelėjo duris ir įėjo į parduotuvę mintyse skaičiuodamas prekybos pelningumą ir naujus terminus, kad atsakytų į kitą itin darbščios padėjėjos klausimą.

Virš galvos skimbtelėjo mažytis varpelis, bet Čeisas nepažvelgė aukštyn, nes raukėsi skaitydamas Džerės atsiųstą atnaujintą šio vakaro modelių agentūros atidarymo svečių sąrašą.

– Atsiprašau.

Jis iškėlė pirštą parodydamas, kad jam negalima trukdyti, kol sprendžia savo reikalus.

– Čia negalima naudotis mobiliaisiais telefonais.

Turėjo numanyti. Parduotuvė, prekiaujanti retro stiliaus daiktais, tikriausiai gyvena viduramžiuose.

– Palaukite minutėlę…

– Atsiprašau, retro taisyklės.

Jam nespėjus atsakyti mergina ištraukė telefoną iš rankų, ir jis pagaliau pakėlė žvilgsnį pasiruošęs išbarti įžūlią pardavėją.

– Kaip drįstate…