Читать онлайн «Valenčio išrinktoji»

MAXINE SULLIVAN

Valencio isrinktoji

PIRMAS SKYRIUS

– Ką čia kalbi, tėti? – savo tėvo Sezaro paklausė Nikas Valentis, kai abu vyrai sėdėjo Valenčių dvaro kieme, terasoje.

– Sakau, kad atsistatydinau jau prieš šešis mėnesius ir nors šį dvarą labai myliu, jis mums darosi kiek per didelis. Mudu su Izabele nusprendėme persikelti į apartamentus mieste.

Išgirdus tokį pareiškimą Nikui pritrūko oro. Čia jo namai. Jis užaugo šiame dvare Sidnėjaus apylinkėse, netoli Hoksberio. Motina jį čia pagimdė, o paskui išrūko ieškoti žalesnių ganyklų ir paliko tėvą vieną. Po šešių mėnesių jis sutiko Izabelę.

– Dvaras tavo, – toliau kalbėjo Sezaras.  – Jei tik jo nori.

Nikui vos neiššoko širdis. Ar tėvui dar reikia klausti? Žinoma, jis nori dvaro. Trokšta taip smarkiai, kad net nusigręžė ir nusuko akis į kultivuojamas pievas – nenorėjo, kad tėvas pastebėtų, kaip labai jis to dvaro nori.

Tai ir yra visų svarbiausia.

Nikas savo tėvu nepasitiki.

Sezaras – klastingas senas velnias, seniai karaliaujantis Valenčių bendrovės įkūrėjo soste, pradėjęs Australijos parfumininkų dinastiją, kuri, vadovaujama vyriausiojo Sezaro sūnaus Alekso, šiuo metu veržiasi į platesnį pasaulį – pristato pasauliui naujausius Valenčių kvepalus Moteris.

Sezaras įpratęs visko siekti savais būdais.

– O kas, jei nenoriu? – Nikas apsimetė abejingas, – taip kasdien jis, vykdomasis šeimos bendrovės direktorius, elgiasi darbe.

– Tada atiduosiu dvarą Metui.

Po velnių.

Nikas myli Metą, bet jaunesniajam broliukui labiau patinka gyvenimas didmiesčio centre, todėl dvaras neprižiūrimas užges. Metas čia, tolimame Sidnėjaus priemiestyje, numirtų, net jeigu ir galėtų kasdien vykti į darbą.

O štai Nikas tik džiaugtųsi galėdamas ištrūkti iš apartamentų mieste ir pabėgti nuo nuolatinio sunkaus darbo ir nė kiek ne lengvesnių žaidimų.

Jis atsainiai pasuko galvą ir pažvelgė į tėvą.

– Metui šie namai niekada per daug nepatiko, – ramiai pasakė Nikas.

Sezaras linktelėjo žilą galvą.

– Aš tai žinau.

– Tai kodėl atiduodi jam?

– Juk dar neatidaviau… kol kas. Viskas priklauso nuo tavęs.

Po šių tėvo žodžių Niko nuogąstavimai tik išaugo.

– Kur čia spąstai, tėti?

Sezaras kreivai šyptelėjo.

– Gerai mane pažįsti.  – Jis dėbtelėjo viską apskaičiuojančio verslininko žvilgsniu.  – Tu gali gauti šį dvarą su viena sąlyga. Turi vesti.

Nikas įsitempė.

– Po velnių, dar ko!

– Šiems namams reikia naujos jaunos šeimos.

– Todėl aš privalau ne tik vesti, bet dar ir turėti šeimą? – ironiškai paklausė Nikas.

– Juk paprastai taip ir atsitinka.

Nikas papurtė galvą. Artimiausiuose jo planuose vedybų nėra. Jokia moteris nesupančios Niko, ir tebūnie jis prakeiktas, jei paleis į pasaulį vaiką, kuris neturės vienas kitą mylinčių tėvų.

– O Aleksas su Olivija netinka? – Toks pasirinkimas Nikui būtų priimtinesnis. Jie bent jau rūpintųsi namais kaip pridera.

– Ne, jie dabar turi savo namus ir nenorės vėl persikraustyti. Tai gali sutrikdyti mažąjį Skotą.

Taip, ginčytis sunku. Aštuonerių metukų Skotą Aleksas su Olivija įsisūnijo tik per Kalėdas. Jie tikrai nesutiks taip staiga vėl keltis gyventi kitur, jei apskritai sutiktų.