Vykintė Vitaitė
Tegul bus taip!
Buvo metas, kai nuoširdžiai stengiausi suprasti, ko iš manęs tikisi mylintys ir mylimi vyrai. Tačiau grįžtamasis ryšys kaskart pasirodydavo esąs toks prieštaringas, kad galiausiai vėl atsidurdavau aklavietėje. Minčių, žodžių, jausmų, potyrių.
Kažkodėl vyriškoji giminė vis mėgina mane įtikinti, kad esu katės būdo – išdavikė naminio gyvūnėlio kailiu. Bet ar nujausti santykių virsmą ir ieškoti savų kelių – išdavystė? O išsilaižius žaizdas ir nugalėjus baimę vėl paklusti atpažintam vidiniam poreikiui versti dalį gyvenimo aukštyn kojomis, kad sugrįžtum į vienintelius tikruosius namus – į save?
Laimei, šioje nesibaigiančioje sugrįžimo kelionėje turiu užuovėją – draugystę. Moterišką. Draugėms nereikia tūkstančius kartų aiškinti to paties. Su jomis paprasčiausiai galima tūkstančių tūkstančius kartų kalbėti (ir tylėti) apie tą patį. O dar verkti ir juoktis. Jos nebijo ašarų. Nebijo juoko. Nebijo būti juokingos. Tiesiog nebijo būti! Tos mano draugės…
Kai sakau „tos mano draugės“, turiu galvoje ne tik save ir jas (buvusias, esamas, būsimas), bet ir visų mūsų promotes, močiutes, mamas, tetas, seseris, pusseseres, dukras, dukterėčias, krikštaduktes… Visą tą neparklupdomą moteriją, be kurios šiandien paprasčiausiai neturėčiau nei poreikio, nei žodžių perteikti tai, ką jaučiu.
Kita vertus, tik iš pažiūros nepažeidžiamam vyrų pasauliui taip pat esu dėkinga už netikėtus atpažinimus, lemtingus susitikimus, dar lemtingesnius išsiskyrimus. Už tai, kad ne tik bando paskandinti aklinoje tamsoje, bet ir dovanoja akinamų šviesos pliūpsnių, kai visiškai nesitikiu.
Taigi ačiū visoms ir visiems iki vieno, pripildantiems (iš šiapus ir anapus) mano dienas būties ir žinojimo, kad vi`sa bus, kol būsiu.
Vykintė Vitaitė Žole atžaliuoja, asiūkliais atšvytuojaVakarykštė diena manoji.
Ir tiek šviesos įlieja man į langus,Kad ji galėtų prisišaukti Dangų. Skiriu Emilijai, kurios pasaulio pabaiga atėjo
2000-aisiais, ir visoms kitoms bobužėlėms,
kurios stengėsi, stengiasi ar dar tik stengsis
pačios nugyventi savo gyvenimą.
1
Čia viskas mano:šią akimirką,vadinasi,ir visados. [Poezijos šaltiniai pateikiami knygos pabaigoje (čia ir toliau – aut. pastabos). ] Dievinu draugių gimtadienius! Ir vėl akys žaižaruoja ryškiau nei vynas taurėse. O kurtinantys juoko pliūpsniai tolydžio gožia labiau nei visada sausakimšo „Tamstos“ klubo šurmulį. Nenuostabu, kad net ir pakančiausi draugių vyrai kaipmat praranda paskutinius savitvardos likučius, vos išgirdę, jog ir vėl nusimato nekaltas gimtadieninis moteriškas pasisėdėjimas. Tiksliau, nenuspėjamas amazonių žygis į pagundomis ir pavojais masinančio naktinio Vilniaus gelmes. Iki pat pirmųjų gaidžių. Kad ir ką sakytum, vis dar nemėgsta mūsų vyrai dovanoti savo antrosioms pusėms laisvės. Nei vienadienės, nei vienanaktės. Ir ne be reikalo… Kad dar išgirstų tokių naktinėjimų kalbas kalbeles, amžiams suakmenėtų kaip tas bėdžių vestuvininkų pulkas vėlių upėje – Neryje, prie Grabijolų kaimo, neatsitiktinai apsupto alkų ir pilkapynų.
– Vakar su bendradarbėmis nusprendėme, kad norint absoliučios laimės metas visiems laikams išskraidinti savo vyrelius į atvirą kosmosą, – karštai, kaip ji viena temoka, apreiškia sukaktuvininkė, trijų šaunių vaikų mama Liūnė (beje, kaip tik paveldėjusi sodybą minėtoje vietoje), ir pražysta savo neprilygstama šypsena. – Tik bėda, kosminio laivo nuoma gali būti mums ne pagal kišenę.
