Читать онлайн «Kas bus, tas bus»

JOSS WOOD

Kas bus, tas bus

Pirmas skyrius

– Ar kompiuterių ir mobiliųjų krovikliai sudėti? Ar automobilio tepalą patikrinote?

Ankstyvą rytmetį Lu Šepard stovėjo rytinėje pakrantėje. Žinodama, kad rankomis apsikabinus ir stipriai prisitraukus dailius kelius prie savęs geriau nebus, susigrūdo tvirtai suspaustus kumščius į išblukusių džinsinių šortų kišenes. Prieš giliai įkvėpdama ir išspausdama firminę, puikiai ištobulintą šypseną „ir man, ir jums viskas gerai“, ji nusisukusi sunkiai nurijo seiles.

– Lu, tu pati tai padarei, – atsakė Danielius, jaunesnysis brolis dvynys. – Dukart.

Tai tiesa. Ji padarė. Ir netgi pažymėjo varnele jiems sudarytame sąraše. Nors nė vienas iš brolių į jį nė akies neužmetė. Dieve, kaip ji tai ištvers? Juk šie berniukai – jos gyvenimas ir pastarojo dešimtmečio esmė. Kaip tad leisti jiems sėsti į automobilį ir per visą šalį kakti į universitetą, pasitraukti iš jos gyvenimo su visais ketinimais ir tikslais? Lu bardavo juos, verkdavo su jais ir dėl jų. Ji valgydindavo ir vežiodavo juos, padėdavo ruošti namų darbus, skatindavo išsipasakoti. Atstojo tėvą, motiną, seserį ir draugę.

Sulaukusi dvidešimt devynerių ne tik dar nebuvo pasiruošusi pažvelgti į akis vienatvei dėl ištuštėjusio lizdo, bet ir pripažinti kamuojantį sekso alkį. Tik berniukams nereikėjo apie tai žinoti, kaip ir apie daugelį kitų per pastarąjį dešimtmetį jos išgyventų jausmų…

Danielius atsirėmė į automobilio dureles ir atsikrenkštė. Lu matė jo Neitui mestą žvilgsnį ir greičiau pajuto, nei pastebėjo atsakomąjį linktelėjimą. Neitas prisiartino prie savo neidentiško brolio dvynio, toks pat aukštas ir dailus.

Danielius vėl krenkštelėjo.

– Lu, mes dėkingi, kad mirus mamai ir tėčiui tapai mūsų globėja.

Jei ne tu, būtume atsidūrę pas kokius irzlius giminaičius, kurie veikiausiai būtų mus išgrūdę į internatą ar vasaros poilsio stovyklą.

Net kai jų tėvai dar patys buvo vaikai, Danieliaus žodžiai būtų buvę artimi tiesai. Visi jų giminaičiai –persenę niurgzliai, belaukiantys šviesos tunelio gale.

– Bet laikas naujai pradžiai… Mums, o ir tau.

– Hm? Tu apie ką?

Danielius pasitrynė skruostą.

– Manome, kad pats laikas daryti viską, ko negalėjai augindama mudu.

Lu susiraukė.

– Kur lenkiate, bičiuliai? Juk jau aptarėme… jūsų išvykimą.

– Žinoma, kalbėjome apie mūsų pasirinktą universitetą, apie tai, kaip jaučiamės išvykdami ir kas mūsų laukia. Bet nešnekėjome apie tave, – įsiterpė Neitas.

Lu sumišo.

– Kuriems galams? Juk mano gyvenimas nesikeičia.

– O turėtų! – atkirto Neitas.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad vienišai tavo amžiaus moteriškei toks gyvenimas visiškai nenormalus! Kada paskutinį kartą buvai pasimatyme? – reikliai paklausė Neitas.

Lu nepajėgė prisiminti. Gal prieš šešis ar aštuonis mėnesius? Atkūrė atmintyje ne tiek vyrą, kiek jo norą jos atsikratyti, kai tik prisipažino, jog drauge su ja gyvena broliai dvyniai ir ji yra jų globėja. Negalėjo to vyro smarkiai dėl to kaltinti, nes reakcija buvo lygiai tokia pati kaip kelių kitų vyrukų, su kuriais susitikinėjo per tuos metus: šokas, lydimas nenumaldomo troškimo kuo greičiau rasti artimiausias duris.