Читать онлайн «Baleto įkvėpti»

STEFANIE LONDON

Baleto įkvėpti

Pirmas skyrius

Kas sieja baleriną ir futbolo žaidėją? Tokį klausimą svarstė Džasmina Bel, stebėdama futbolininką, priešais ją bandantį atlikti plié. Be būtinybės turėti lanksčias pakinklines sausgysles, jie neturi nieko bendro. Visiškai nieko. Bet štai jie čia.

Ji stovėjo studijos viduryje, dėvėjo įprastą juodą triko, tampres ir buvo apsiavusi baleto batelius. Šokėjui tai tarsi antra oda, bet šįvakar dar nuogesnei jaustis būtų nebeįmanoma, net jei stypsotų čia pliku užpakaliu. Ji sunėrė rankas ant krūtinės.

– Pradėkim iš pradžių. Nuleiskite pečius, – Džasmina bandė kvėpuoti ramiai. Atpalaidavo pečius, rankas ištiesė į pirmą poziciją ir pasuko pėdas viena linija.  – Pasiruoškite… Kairę ranką ant atramos ir plié – vienas, du, trys, keturi…

Vyriškis priešais ją nusivaipė ir vykdė nurodymus su tingiu atsainumu. Viskas, kas susiję su Grantu Farliu, ją erzino: ir pasipūtėliška šypsena veide, ir tai, kaip jai kalbant pakildavo tankūs šviesūs jo antakiai. Šalia tokio vyro moteriai susikaupti neįmanoma.

Laikydamasi atokiau, ji stebėjo judesius ir taisė tik žodžiu. Paprastai mokinių laikyseną pataisydavo rankomis, bet šįkart jos smegenys kažkodėl rėkė: Žiūrėk, bet neliesk. Gal dėl to, kad Grantas judėjo taip pasitikėdamas savimi, kad net buvo pavydu, o gal todėl, kad po šešių mėnesių viengungystės jis atrodė tinkamas kąsnelis.

Dideliam jos nusivylimui, jis greitai mokėsi, nors be perstojo kvailiojo.

– Puikiai sekasi, – tarė Džasmina, kai jie stabtelėjo prieš pakartojimą. Ji pasiryžo elgtis profesionaliai, nors tai buvo sunkiau, nei atlikti pas de deux iš „Don Kichoto“ trečio veiksmo. – Jau matau tobulėjimą, nors tai tik pirma pamoka.

– Ne taip jau ir sunku.  – Įsmeigęs mėlynas akis jai į veidą Grantas sukėlė šiurpulį. Savo tonu sumenkino pagyras.  – Tūpčioju aukštyn ir žemyn vietoje. Ir dvimetis galėtų.

Džasmina pasišiaušė.

Tik kietakaktis australiško futbolo žaidėjas nepajėgus suprasti žingsnelio, kurio ji išmokė, svarbos.

Ji sučiaupė lūpas.

– Pernelyg supaprastinate, ar taip nemanote?

– Nelabai.  – Jis sunėrė rankas ir atsirėmė į atramą, perliedamas ją žvilgsniu.  – Galit vadinti tai įmantriais prancūziškais vardais, jei norit, bet iš esmės tai tik pritūpimai.

– Na, niekada nemaniau, kad įmanoma siekti karjeros vaikantis mažą raudoną kamuoliuką. – Džasmina kilstelėjo smakrą. – Bet tik pažiūrėkit.

– Mūsų kamuoliai nėra maži, – nutęsė jis, lūpų kampučiais išspaudęs šypseną.

Merginos skruostai užsidegė raudoniu. Užuominą ji praleido pro ausis ir įjungė muziką, pasiruošė kartoti pratimą.

– Dar kartą iš pradžių.

Pasigirdus melodijai, jis darė, ką ir ji, sulenkęs kojas į pirmą poziciją. Kaip mokytoja, ji negalėjo praleisti pro akis, kad Grantas juda klaidingai, klubus laiko netiesiai, o pėdas pasukęs į vidų. Ji siektelėjo pataisyti, bet, suveikus smegenims, atitraukė ranką.

– Aš nesikandžioju.

Į vilko panaši šypsena nieko gero nežadėjo, bet Džasmina neleis, kad kažkoks pasipūtęs tipas apsuktų jai galvą. Ji mokytoja; ji vadovauja.

– Laikykite klubus tvirtai.  – Ji žengė į priekį ir uždėjo rankas jam ant klubų. Standūs vyro raumenys po delnais buvo karšti kaip ugnis. Jis dar kartą atliko plié, o Džasmina padėjo, nekreipdama dėmesio į perbėgusią kibirkštėlę. – Stebėkite, kad stovėtumėte tiesiai. Taip geriau išlaikysite pusiausvyrą ir nevirsite į priekį.