Читать онлайн «Netikėtai stipriai»

Prologas

Nikas niekaip nesuprato, kaip, po perkūnais, galėjo būti toks kvailas. Galbūt priklausyti gaujai jam buvo svarbiau, nei pats būtų norėjęs pripažinti. O gal tiesiog beprotiškai pyko ant pasaulio ir nusprendė, kad turi pasinaudoti pasitaikiusia proga. Be to, tikrai būtų praradęs autoritetą, jei būtų atsitraukęs, kai Risas, Tidžėjus ir Kešas taip įsiaudrino.

Tačiau jis dar niekada iš tikrųjų nenusižengė įstatymui.

Na, gal yra ne visai taip, priminė jis sau lipdamas per išdaužtą langą į elektronikos prekių parduotuvės patalpas. Bet tai buvo smulkūs nusižengimai. Sukčiavo rodydamas triukus su kortomis Madisono gatvėje mulkiams ir turistams, prekiavo vogtais laikrodžiais ir Gucci prabangos prekių kopijomis Penktajame aveniu, suklastojo kelias asmens tapatybės korteles, kad galėtų nusipirkti alaus. Kurį laiką dirbo dirbtuvėje, kur ardė vogtus automobilius, bet juk pats jų nevogė. Tiesiog išrinkdavo dalimis. Kelis kartus buvo įsivėlęs į muštynes su vietinių meksikiečių gauja, bet tai buvo garbės ir ištikimybės reikalas.

Taigi įsilaužti į parduotuvę vogti elektroninių skaičiuotuvų ir nešiojamųjų muzikos grotuvų buvo didelis šuolis. Nors po kelių bokalų alaus tai atrodė it pokštas, dabar tas gėralas ėmė jam sukti vidurius.

Nikui rodės, kad, kaip visada, jis papuolė į spąstus. Šįkart lengvai neišsisuks.

– Ei, vyruti, čia daug geriau, nei mėginti nudžiauti plytelę šokolado, tiesa? – Risas tamsiomis niūriomis akimis nužvelgė sandėlio lentynas. Jis buvo neaukštas, šiurkščių tamsių veido bruožų dvidešimtmetis, keletą metelių jau praleidęs jaunimo pataisos kolonijoje.  – Būsime turtingi.

Tidžėjus sukikeno. Taip jis pritardavo viskam, ką pasakydavo Risas. Kešas, kaip paprastai nešnekus, jau kišo vaizdo žaidimų dėžutes į didelį juodą krepšį.

– Judinkis, Nikai.  – Risas mestelėjo jam karinį daiktamaišį. – Krauk.

Dedant į jį radijo aparatus ir nedidukus magnetofonus Nikui per nugarą žliaugė prakaitas. Ką, po galais, jis čia veikia? Bando apiplėšti kažkokį varganą apskretėlį, kuris stengiasi išgyventi iš savo verslo? Tai ne tas pat, kas apgaudinėti turistus ar mėginti parduoti kažkieno kito nelegalų ginklą. Dėl Dievo meilės, jis vagia!

– Risai, paklausyk, aš… – Jis nutilo, kai Risas atsigręžė ir pašvietė į akis žibintuvėliu.

– Kilo bėdų, brolyti?

„Užspeistas į kampą“, – vėl pagalvojo Nikas. Jeigu dabar pasitrauks, vis tiek nesutrukdys kitiems paimti to, ko čia atėjo. Ir dar bus pažemintas.

– Ne, ne, žmogau, nėra jokių bėdų. – Norėdamas kuo greičiau viską užbaigti jis paskubomis grūdo dėžes į daiktamaišį. – Nebūkime per daug godūs, gerai? Noriu pasakyti, kad dar teks tuos krepšius išnešti ir kur nors viską parduoti. Neimkime daugiau, nei paskui pajėgsime iškišti.

Pašaipiai išsiviepęs Risas paplekšnojo Nikui per nugarą.

– Štai kodėl man patinki. Visada toks praktiškas! Nesuk galvos dėl pardavimo. Juk sakiau, kad turiu ryšių.

– Gerai.  – Nikas apsilaižė sukepusias lūpas ir priminė sau, kad jis iš „Kobrų“. Toks jis buvo, toks ir bus.