Читать онлайн «Geras, blogas ir pašėlęs»

HEIDI RICE

Geras, blogas ir pašėlęs

Pirmas skyrius

– Dabar neatsigręžk, bet jis čia, tiesiai už mūsų.

Kai senos koledžo draugužės Tesos šnabždesys nutraukė mandagų pokalbį ir šampano taurių dzingsėjimą San Fransisko meno galerijoje, Evos Redmond širdis pašoko iki pat gerklės.

– Tu įsitikinusi?

Tesa žvilgtelėjo pro dešinį Evos petį.

– Aukštas? Taip.  – Ji linktelėjo.  – Tamsaus gymio? Taip. Gražus? Taip. Vienintelis nevilkintis kostiumo? Taip.  – Nusišypsojo Evai.  – Tai tikrai tavo maištingasis scenaristas.  – Tesa vėl dirstelėjo Evai už nugaros.  – Tau sekasi. Jis ne tik vienas, bet dar ir seksualesnis nei nuotraukoje.

Eva bukai įsispoksojo į šešių pėdų kvadratinę drobę priešais – paveikslas vadinosi Jausmų sprogimas, tačiau jos nepatyrusiai akiai tai labiau priminė sprogimą dažų fabrike – ir nurijo nuogąstavimų kamuolį, kuris gniaužė gerklę nuo tada, kai tą rytą įlipo į lėktuvą Hitrou oro uoste.

Žinojimas, kad vyras, dėl kurio nukeliavo penkis tūkstančius mylių, stovi už penkių pėdų, vertė jaustis taip, tarsi mėgintų nuryti akmenį.

– Puikumėlis, – sumurmėjo Eva.

Tesa nusijuokė ir ją kumštelėjo.

– Pasistenk neatrodyti tokia patenkinta.

– Kodėl turėčiau būti patenkinta? – sušnabždėjo Eva įsitikinusi, kad Niko Delisantro seksualumas čia niekuo dėtas. O kad jis būtų nuobodus akademikas. Gal ir nuobodu, tačiau nuobodumas turi savų pranašumų.

– O kodėl neturėtum? – atrėmė Tesa.  – Manau, kad pranešusi karštam vaikinui, jog jis yra didžiulio nekilnojamojo turto Italijoje paveldėtojas, niekam nepakenksi.

Eva kilniai atsispyrė pagundai žvilgtelėti per petį.

– Taip, bet aš – tai ne tu, ar ne? – sausai paklausė draugės.

Apsivilkusi pečius apnuoginančią ledo mėlynumo suknią ir šešių colių dizainerio sukurtus aukštakulnius Tesa atrodė elegantiška, liekna ir be galo pasitikinti savimi – tarsi San Fransisko Sąjungos aikštės galerijos atidarymo šventėje jaustųsi kaip namie. Per pastaruosius trejus metus JAV Tesa susikūrė nepriekaištingą renginių organizatorės reputaciją ir net universitete sugebėdavo ištrūkti į Angliją. Tuo metu Eva laiką leido įkišusi nosį į apdulkėjusius, senus Kembridžo dokumentus ir kompiuterių duomenis. Ji negalėjo gražiais žodžiais išgelbėti savo gyvenimo – ir niekada nesijautė svetimesnė nei tarp šių gražių žmonių, kurie bendravimą pavertė meno forma.

Pripažinimas giliai viduje privertė pasijausti vieniša. Eva nuvijo šią mintį. Ji ne vieniša; jos gyvenimas toks, kokio norėjo. Ramus, saugus, patogus. Tik, deja, prieš dvi dienas viršininkas Henris Krenšeivas liepė leistis į kelionę per pusę žemės rutulio, kad būtų viešai pažeminta.

– Negaliu tiesiog prieiti ir pasakyti, kad jis Alegrijos kunigaikščio vaikaitis. Taip pat turėsiu pranešti, kad žmogus, kurį jis visą gyvenimą laikė biologiniu tėvu, nėra tikrasis jo tėvas.  – Eva įsitempė pagalvojusi, kad turės kalbėti apie tokius intymius dalykus su nepažįstamuoju. Velniškai seksualiu nepažįstamuoju, kuris ramiausiai ignoravo visus jos mėnesį trukusius mėginimus susisiekti.  – Nereikėjo leistis įkalbamai susitikti su juo čia. Taip nedera.