Читать онлайн «Nepaprastas meilės romanas»

Maureen Child

Nepaprastas meilės romanas

Pirmas skyrius

– Vardan viso, kas šventa, nestumk! – Šonas Konolis viena akimi susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo pro užpakalinio matymo veidrodėlį, kita – stebėjo priešais jį besidriekiantį vingiuotą kelią. Ir kodėl, po velnių, kaip tik jis turi vežti į ligoninę?

– Šonai, tiesiog stebėk kelią ir vairuok, – galinėje sėdynėje sėdintis pusbrolis Ronanas išreiškė nepasitenkinimą. Viena ranka apkabinęs savo nėščią žmoną, stipriai, nepaisant saugos diržų, spaudė prie savęs.

– Jis teisus, – pritarė Džordžija Peidž, sėdinti keleivio sėdynėje.  – Šonai, tiesiog vairuok.  – Ji pusiau atsisuko, kad pasižiūrėtų atgal.  – Laikykis, Laura, – pasakė seseriai.  – Greitai būsime.

– Žinote, galite visi nusiraminti, – atrėmė Laura.  – Neketinu gimdyti automobilyje.

– Dieve, būk malonus! – Šonas sumurmėjo ir paspaudė automobilio akceleratorių.

Dar niekada gyvenime jis neturėjo priežasties keikti siaurų, vingiuotų gimtosios Airijos kelių. Tačiau šį vakarą tenorėjo, kad beveik trisdešimties kilometrų kelias iki Vestporto ligoninės būtų tiesi autostrada.

– Tu nepadedi, – mestelėjusi žvilgsnį į Šoną sumurmėjo Džordžija.

– Aš vairuoju, – pasakė jis ir dar kartą pasižiūrėjo į galinio matymo veidrodėlį, kaip tik tada, kai Lauros veidas persikreipė iš skausmo.

Ji sudejavo ir Šonas sugriežė dantimis. Įprastą paniką, kurią vyras jaučia matydamas gimdančią moterį, didino tai, kad jo pusbrolis buvo pusiau susijaudinęs, pusiau piktas, nes nerimavo dėl dievinamos žmonos. Viena Šono pusė pavydėjo Ronanui, kai tuo tarpu didesnė jo dalis laikėsi atokiau ir niurnėjo: Taip, Ronanai, jau geriau tu nei aš.

Keista, kaip gali susikomplikuoti žmogaus gyvenimas, kai jis nustoja kreipti į jį dėmesį. Beveik prieš metus jiedu su pusbroliu Ronanu buvo laimingi viengungiai ir tikėjosi tokie išlikti. Dabar Ronanas vedęs, greitai taps tėvu, o Šonas – pilnai įtrauktas į kitos, naujos, Konolių kartos gimimo procesą. Jis ir Ronanas gyveno vienas nuo kito vos kelios minutės kelio, ir juodu užaugo labiau broliai nei pusbroliai.

– Gal gali važiuoti greičiau? – pasilenkusi prie Šono sušnibždėjo Džordžija.

Tai Lauros sesuo. Džordžija buvo sumani, šiek tiek ciniška graži moteris, užvaldžiusi Šono protą ir nuo pat pradžių jį sužavėjusi. Visgi iki šiol jam pavykdavo išlaikyti atstumą. Padėtis susikomplikuotų, jei tik susidėtų su Džordžija Peidž. Dėl to, kad jos sesuo ištekėjo už jo pusbrolio, o Ronanas staiga tapo nesveikai globėjiškas moterų, už kurias manosi esąs atsakingas, atžvilgiu.

Kaip vyrui, didesnę gyvenimo dalį praleidusiam mėgaujantis nesuskaičiuojamų moterų draugija, tai, po velnių, gana senamadiška. Vis dėlto Šonas džiaugėsi, kad Džordžija yra šalia. Jei ne dėl ko kito, tai bent dėl jos sveiko proto – Džordžija ir Šonas bent jau turi vienas kitą ir jis jautėsi už tai dėkingas.

Šonas greitai žvilgtelėjo ir tyliai tarė:

– Jei naktį šiais keliais važiuosiu greičiau, mums visiems prireiks vietos ligoninėje.

– Esi teisus.  – Džordžija nukreipė žvilgsnį į priešais besidriekiantį kelią ir pasilenkė priekin lyg valios pastangomis bandytų priversti automobilį judėti greičiau.