Читать онлайн «Lemtingas bučinys»

Fiona Harper

Lemtingas bučinys

Pirmas skyrius

Merginos tam negali atsispirti…

Korinos išpažintys

Pirmoji. Man regis, mažasis pirštelis nėra deramai apvilktas, jeigu aplink jį patogiai neapvyniotas vyras, o aš visada pasitikrinu, ar esu deramai apsirengusi.

Piktai nužvelgiau vyriškį, kuris išlėkė iš kavinės. Verždamasis jis vos neapipylė geriausios taškuotos mano suk nelės karameline mokačino kava, negana to, nepasivargino palaikyti durų.

Tačiau dėl to neketinau pripažinti prarandanti moterišką žavesį. Turbūt baimindamasis šiam metų laikui neįprasto oro, jis manęs nepastebėjo.

Kadangi neturėjau pasirinkimo, žongliruodama dviem popieriniais puodeliais su garuojančia kava, pamėginau atidaryti duris alkūne. Nepavyko. Liko vienintelė išeitis. Atsidusau, apsisukau šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių ir stumtelėjau sėdyne.

Žengusi į Grinvičo Didžiąją gatvę, pakėliau akis. Dangus ne tik pranašavo lietų, bet dar ir grasino katak lizmais. Turėjęs būti malonus, vasaros vakaras apniuko ir pasidarė niūrus kaip gruodį. Laimei, eidama į darbą užtruksiu vos dvi minutes ir, dangui dar nespėjus atsiverti, nesušlapusi saugiai kiūtosiu viduje.

Nemandagus vyras turėjo už kai ką atsakyti. Niekas nelaikė man atvirų durų ir, pro šalį plaukiant nenutrūkstamam lankytojų srautui, nežiūrėjo į mane praradęs žado. Niekas nesigrožėjo mano sėdmenimis, kol aukštai iškelta galva, siūbuodama klubais tarsi Merlina filme Džiaze tik merginos, tolau nuo kavinės. Kol išmokau vaikščioti lengvais žingsneliais, peržiūrėjau jį bent penkiasdešimt kartų, todėl nusipelniau bent to, kad mano darbo vaisiai būtų įvertinti.

Ištiesinau nugarą ir kilstelėjau smakrą. Nesvarbu, blogai išauklėtas vyriškis mane sekė ar ne, ketinau grįžti už prekystalio. Pravažiuojantys automobiliai irgi buvo ganėtinai plati auditorija. Statydama vieną po kitos raudonais smailiakulniais apautas kojas ėmiau žingsniuoti.

Pasukusi į Bažnyčios gatvę, kirtau judrią sankryžą ir patekau į Nelsono gatvę. Visgi šį vakarą man nuotaikos nepakėlė net tvarkingai išsirikiavę kreminės spalvos aštuonioliktojo amžiaus statiniai. Paprastai eidama pro kiekvieną parduotuvę ar butiką su didėjančiu jauduliu skaičiuodavau numerius, nusišypsodavau ir pamodavau jos savininkui.

Galiausiai kitos durys, trečios nuo eklektiškos eilės galo, buvo mano parduotuvės – Korinos spintos – vintažinių drabužių prekybos centro, galinčio varžytis su geriausiais Londone.