Читать онлайн «Edeno vaikai»

NEKALTI

ĮŽANGA

Pirmąkart vaikas Edene dingo prieš dešimtmetį. Mergaitė buvo pagrobta tvankią rugpjūčio popietę. Ferheiveno akademijos, privačios mokyklos šiaurinėje miestelio dalyje, darželinukai kieme lūkuriavo tėvų. Vaikai nepaisė karščio ir aikštelėje triukšmingai žaidė slėpynių.

Sedės Kros iš pradžių niekas nepasigedo. Ir vaikai, ir juos prižiūrinti mokytoja manė, kad Sedė pamėgtoje slėptuvėje laukia, kol ją kas nors ras arba kol ateis mama. Net pasirodžius mamai, visi buvo ramūs. Juk čia Edenas. Vidury dienos iš žaidimų aikštelės vaikai čia nedingsta. „Sedė užsižaidė ir pasislėpusi negirdi, kaip ją šaukia. Turėtų greit pasirodyti“, – mamos ramino Naomę Kros. Tačiau Sedė nebepasirodė. Per dešimt metų nebuvo aptikta jokių mergaitės pėdsakų. Tą tvankią vasaros popietę ji tarsi išgaravo.

Ir štai Edene vėl dingo vaikas.

PIRMAS SKYRIUS

Trečiadienis

Alinanti penkiametės Emilės Kembel paieška truko beveik keturiasdešimt aštuonias valandas. Kaip ir kiti paieškoje dalyvaujantys policininkai, seržantė Ebė Kros priešinosi didėjančiam nusivylimui. Ji mielai aukotų tyrimui kiekvieną minutę, tačiau apylinkių naršymas, tvyrant bemaž keturiasdešimties laipsnių karščiui, labai sekina.

Įžengusi į laikiną vadavietę bendruomenės centre, už kelių kvartalų nuo Džefersono apygardos šerifo nuovados, ji nubraukė nuo kaktos sudrėkusius plaukus. Buvo karšta ir drėgna. Išvakarėse ir ankstų rytą pliaupusi liūtis visiškai sumenkino tikimybę aptikti kokių nors vėžių ar pėdsakų. Be to, kelioms valandoms buvo nutupdytas sraigtasparnis, koordinavęs paiešką iš oro.

Ryžtas grėsmingai blėso, tačiau gelbėtojai turėjo išlikti budrūs ir susikaupę – nuo jų priklausė vaiko gyvybė.

Ebės žvilgsnis nuslydo išblukusiu plakatu virš pakylos bendruomenės centre. Ant jo puikavosi užrašas: „Edenas, Misisipė – čia susitinka žemė ir dangus“. Galbūt kadaise taip ir buvo, tačiau, prieš dešimtmetį dingus Ebės dukterėčiai Sedei Kros, taip nebėra.

Tąkart miestelis pasikeitė. Edeno nekaltybė buvo nuplėšta, o apie žmones, gyvenančius anapus ežero, ėmė sklandyti baugūs gandai. Tie žmonės kas vasarą atvažiuodavo pasikaitinti saulutėje ir pasimaudyti, bet nebuvo laikomi bendruomenės nariais. Rudeniop jie grįždavo į didmiesčio šurmulį visiškai nesupratę – o gal jiems nė nerūpėjo, – kokia tamsa ėmė brautis į Edeną.

Dabar ši tamsa sugrįžo. Vėl dingo vaikas.

Kovodama su nuovargiu ir baime, Ebė nužvelgė sumaištyje skendintį centrą. Savanoriai – dešimtys pareigūnų ir civilių iš visos valstijos – stengėsi atlikti jiems patikėtus darbus. Visi turėjo vieną tikslą – rasti dingusią mergaitę. Pareigūnai dirbo visą parą. Nacionalinis nusikaltimų informacijos centras paskelbė Emilės pavardę ir apibūdinimą, kad ją atpažintų šalies teisėtvarkos atstovai. Visoje šalyje iškabinti plakatai su Emilės nuotrauka. Pagrindinės naujienų stotys nu filmavo širdį draskantį motinos maldavimą grąžinti dukterį.

Paieška bus pratęsta pasitelkus kinologus ir sraigtasparnį. Po keturiasdešimt aštuonių valandų prasidės visai kitoks paieškos etapas.