Читать онлайн «Meilės loterija»

Shirley Jump

Meilės loterija

Pirmas skyrius

Verandoje pastatęs jau šeštą šį mėnesį kėdę, Harlanas nusikėlė skrybėlę, nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir vėl ją užsimaukšlino. Jei ir toliau taip tęsis, beliks vesti ir susilaukti dvidešimties vaikų arba veltui išdalyti tuos prakeiktus daiktus. Arba – dar geriau – liautis meistravus. Jeigu būtų protingesnis, padėtų į šalį žiedinį pjūklą ir visa galva pasinertų į žemės ūkį. Mestų iš galvos tą kvailą fantaziją, kad gali tapti baldų gamintoju.

Per Harlano kojas brūkštelėjo minkštas statinaitės formos kūnas. Jis sukikeno ir pasilenkęs pakasė Mortizo paausį. Auksaspalvio retriverio uodega ėmė smagiai plaktis į pasturgalį, o snukis įsikniaubė į kelnių medžiagą. Nepanorusi likti nuošalyje, Tenonė [Mortise and tenon (angl. ) – stipri dvi skirtingas medžio dirbinio dalis laikanti jungtis. Mortise (angl. ) – išpjova, išdroža; tenon (angl. ) – mentelė. (Čia ir toliau – vert. past. )] lieknu kūnu įsispraudė į vidurį ir iškart puolė laižyti Harlanui rankas.

– Sveikai mąstantis vyras nešvaistytų laiko meistraudamas kėdes, kurių niekada neparduos, – pasakė jis šunims. Nes tie niekada nesiginčydavo.

– Sveikai mąstantis žmogus sutelktų dėmesį į pelningą darbą. – Harlanas atsitraukė nuo šunų, nužingsniavo į garažą, kurį buvo pavertęs staliaus dirbtuve, ir ėmė dėlioti į vietas darbo įrankius.  – Kad užsitikrintų gerą pensiją.

Mortizas atsitūpė tarpduryje ir sulekavo. Tenonė nušuoliavo paskui sode straksinčią voverę.

Harlanas išėjo iš garažo ir uždarė duris.

Nejaugi kvaila šnekėtis su šunimis? Ko gero, bet, velniai griebtų, čia daugiau nieko nėra. Bent pastarąsias šešias savaites – nuo to laiko, kai persikraustė iš Dalaso į šį mažytį nuomojamą namelį Floridoje, Edžertono Krantuose. Nedidukas miestelis ramus ir tylus. Ir teikė per daug laiko apmąstymams.

– Jeigu ko ir išmokau iš tėvo, tai tiesos, kad iš pomėgių daug neuždirbsi, – metė Mortizui.

Harlanas turėjo darbą. Tokį, kurio – niekam ne paslaptis – per daug nemėgo, bet kurį puikiai išmanė. Darbą, kurio privalėjo neprarasti, nes nuo jo priklausė ne vienas žmogus. Harlanas Džounsas tebuvo patikimas ir stropus darbuotojas, kuris rūpinosi jam brangiais žmonėmis.

Žvilgsnis nuklydo į tolumą, į ligoninę už penkiolikos mylių į šiaurę nuo namų. Nors pastato ir nebuvo matyti, jo vaizdas nuolat sukosi Harlano galvoje.

– Aš turiu darbą, – pakartojo šunims, sau ir orui, kuris jungė jį su bendrąja Tampos ligonine. Verčiau jau to nepamirštų švitriniu popieriumi šlifuodamas kėdės kojas ir žavėdamasis medžio žvilgesiu. Harlanui savo akimis teko matyti, ką kvailos svajos padaro su žmogumi – paverčia beturčiu vargeta ir atima galimybę pasirūpinti savimi, ką jau kalbėti apie šeimą. O kaip tik šiuo metu ne vienas žmogus priklausė nuo jo sugebėjimo nelikti kvailiu.

Svarstydamas, kaip praleisti likusį šeštadienį, Harlanas žengė vidun, bet akies krašteliu pagavo kaži kokį judėjimą. Štai ir ji. Vėl. Toji moteris akivaizdžiai pasiryžusi sujaukti jam dieną .

– Gražiai elkitės, – sumurmėjo Harlanas šunims.  – Šį kartą nejuokauju.