Читать онлайн «Molės Kuper svajonių pasimatymas»

Barbara Hannay

Molės Kuper svajonių pasimatymas

Pirmas skyrius

– Šią vietą mėgstu labiausiai, – sušnibždėjo Molė, žavingai porai TV ekrane lėtai, bet išdidžiai einant į skirtingas puses ant Londono Vestminsterio tilto.  – Jis kiekvieną minutę gali atsigręžti.

Molė sėdėjo ant sofos susirietusi į kamuoliuką. Kitame sofos gale įsitaisiusi Karlė vaišinosi kukurūzų spragėsiais.

– Karle, nepražiopsok. Kiekvieną kartą verkiu. Žiūrėk. Jis išgirsta Didįjį Beną, sustoja ir… – Molės kalbą nutraukė kuktelėjimas.  – Atsigręžia.  – Ji apglėbė kelius.  – Matai jo išraišką?

– Ooo… – tyliai atsiduso Karlė. – Jis labai labai ją myli.

– Žinau. Kaip gražu.  – Molė siektelėjo servetėlės, kai gražusis veikėjas susirūpinusiu veidu ir įsitempusiais pečiais vienišas stovėdamas ant tilto laukė, kol moteris ilgais kailiniais į jį atsigręžtų.

Karlė čiupo pagalvėlę ir prispaudė prie krūtinės.

– Jis ją vysis.

– Ne. Dabar viskas priklauso nuo jos. Jei ji neatsigręš, jis supras, kad jo nemyli.

Ekrane sustojo raudonas dviaukštis Londono autobusas, ir filmo veikėja, vilkinti kulkšnis siekiančius prašmatnius kailinius, nuskubėjo jo link.

– Ne, – sudejavo Karlė, kai autobusas su įlipusia moterimi nuvažiavo, o kamera dar kartą iš arti parodė niūrų nusivylusio veikėjo veidą. – Tik nesakyk, kad liūdnai baigsis.

Molė suspaudė lūpas, kad neprasitartų. Kamera pakilusi parodė Londoną iš paukščio skrydžio – apačioje vinguriuojančią žvilgančią Temzę, Parlamento rūmus, Didįjį Beną… vienišą ant Vestminsterio tilto stovinčio veikėjo figūrą… ir nuvažiuojantį raudoną autobusą.

Karlė raukėsi. Molė dar tvirčiau apsikabino kelius džiaugdamasi, kad draugę įtraukė siužetas.

Kamera kilo vis aukščiau, Londono autobusas pasidarė degtukų dėžutės dydžio.

Miesto eismo gausmą pakeitė muzika – sodriu ir skausmingu grožiu tvinstantys smuiko garsai.

Molė jau tuziną kartų matė šį filmą, bet ašaros vis tiek riedėjo skruostais.

O tada… pagaliau…

Pagaliau…

Autobusas sustojo.

Iš jo išlipo mažulytė veikėjos figūra.

Kamera vėl smigdama žemyn vis artino vaizdą, kai mylimieji ištiestomis rankomis bėgo vienas link kito ir pagaliau apsikabino.

Ekrane pasirodė titrai. Karlė suraukė nosį.

– Gerai. Pripažinsiu, buvo neblogai.

– Neblogai? – Molė šniurkštelėjo.  – Tikriausiai dėl to kone atsikandai sofos pagalvėlės? Nagi, pripažink – nuostabu. Scena, kurioje rodomas Kristijano veidas, kai manė praradęs Vanesą, yra jausmingiausia kino istorijoje. – Ji dramatiškai atsiduso. – O Londonas tikriausiai romantiškiausias pasaulyje miestas.

Gūžtelėjusi pečiais Karlė pasiėmė kukurūzų spragėsių.

– Argi ne Paryžius laikomas romantiškiausiu miestu?

– Na jau ne. Tik ne man. Paryžius… Paryžius yra… Ak, nežinau.  – Molė bejėgiškai sumosavo rankomis.  – Tiesiog Paryžius – ne Londonas.

– Moza, pripažink. Tu pamišusi dėl anglų vyrų. Aš įsitikinusi, kad Londone knibžda tobulų džentelmenų.

Į draugės sarkazmą geriausia nekreipti dėmesio. Molė neketino pripažinti, kad buvo kruopelytė, na, gerai, gal net daugiau nei kruopelytė, tiesos. Jos meilės romanas su Londonu – grynai asmeniškas.