Читать онлайн «Rytas po to»

Jill Shalvis

Rytas po to

Pirmas skyrius

– O taip, mažute, gerai, – sušnabždėjo ji.

Buvo taip gerai, kad ji norėjo dar. Negalėjo atsispirti, niekada nepasižymėjo puikia savitvarda.

Juo labiau dabar, kai kalbama apie šokoladą. Izabela Mančeli dievino saldumynus. Visokius.

Ypač savo.

Todėl ir kalbėjosi su jais. Aplaižiusi šaukštelį Bela įmetė jį į kriauklę ir patenkinta lingavo galva, apžiūrinėdama padėklą su porėtais Genujos šokolado kvadratėliais, kuriuos pati pagamino. Nebuvo tikra, kad užteks, bet jautėsi gerai nusiteikusi, jog jos pyragėliai tinka pasimatymui. Į darbą išėjo paruošusi antrą partiją, Bela žinojo, kad jos viršininkė Vilou, Skaniosios pyragų ir pyragėlių palaimos savininkė, įdienojus pareikalaus daugiau savo klientams.

O dienojo gana greitai. Izabelos darbas buvo toks, kad iki aušros ji turėjo būti susiruošusi, prikepusi, ir ši diena ne išimtis. Nuo tokių minčių ją net žiovulys suėmė.

Štai ką gavai už tai, kad vakar ilgai naktinėjai…

Paskutinis vienos nakties meilės romanas.

Paskutinis dėl to, kad ji, patyrusi atsitiktinį orgazmą, niekada nesidžiaugdavo sulaukusi ryto. Išsliūkindavo iš lovos, nuo grindų susirankiodavo drabužius, pasiimdavo basutes ir nešdavosi rankoje, kad jo neprižadintų…

Ne, dar nebuvo geriau už praėjusią naktį.

Nors šįkart, pirmą kartą gyvenime, ji apie tai galvoja: reikia pripažinti, kad praėjusi naktis buvo nuostabi, ir Bela jautė, jog vis dar šypsosi iš nuostabos…

Ji pakreipė nerūdijančio plieno maišytuvą, kad galėtų pasinaudoti juo vietoj veidrodžio – pasuko galvą į dešinę, į kairę, pasižiūrėjo į save.

Aha.

Kvaila šypsenėlė savo vietoje.

Ji negalėjo nieko padaryti. Ponas Aukštasis Velniškai Seksualus Tamsiaplaukis išties vertė šypsotis. Izabela sutiko jį vietiniame vienišių pramogų centre, kuriame Vilou ją įkalbėjo kitados padainuoti jų renginiui Aštuoni pasimatymai per aštuonias dienas. Aukštasis Velniškai Seksualus Tamsiaplaukis buvo aštuntojo Belos pasimatymo vaikinas.

Bučinys buvo sukrečiantis… oho. Ir privedė prie dar vieno ar daugiau oho ir prie geros dozės karštligės, o tada prie… visų tų reikalų išaušus rytui.

Jis pričiupo ją tykinančią ant pirštų galų ir sutrikusią, nes Bela nusprendė elgtis taip, kaip jai įprasta tokiomis aplinkybėmis.

Pasakė jam, kad iškeliauja į Sibirą, ir išėjo.

Be jokių įskaudintų jausmų ar saitų. Paprasčiausiai taip, kaip ji pati norėjo.

Bet kodėl jaučia šiokią tokią tuštumą ir nepasitenkinimą, ji negalėjo suprasti.

Turbūt kaltas šokoladas, kurį įsimetė į tuščią skrandį. Arba ne. Tikriausiai nutiko tai, kas neįmanoma, ir jos motinos mantra [Šventi žodžiai, kartojami meldžiantis ar medituojat. (Čia ir toliau – vert. past. )] – laikas susitupėti, Bela – buvo teisinga.

Bet šita mintis tokia erzinanti.

Bela dar nesijautė susitupėjusi. Užaugusi kaip viena iš daugelio didelėje šeimoje, ji atsiskyrė iškart, kai tik buvo galima, ir mėgo būti viena. Jai patiko nuotykiai, kuriuos patyrė tyloje, ir galimybė nekurti planų ateičiai. Tai buvo tikra palaima. Ji vis dar jautėsi taip pat, vis dar klajojo po pasaulį, stabtelėdama tai šen, tai ten, nes jai taip patiko. Niekada per ilgai neužsibūdavo vienoje vietoje.