Читать онлайн «Paaukštinta… į žmonas»

Paula Roe

Paaukštinta… į žmonas

Pirmas skyrius

– Ką tu padarei?

Emilė Reinolds patraukė telefono ragelį nuo ausies ir susiraukė, paskui vėl prispaudė jį prie smakro.

– Pabučiavau savo šefą.

– Palauk. Sugrįžkime atgal, – pareikalavo vyresnioji sesuo Eidžė. – Tu pabučiavai Zaką Preskotą.

– Aha.

– Tą Dievo vaikį, sukurtą tam, kad priverstų moteris graudentis iš džiaugsmo.

– Tą patį.

– Tu, mano mažoji sesutė, kuri nemėgsta staigmenų ir valdo vyrišką įmonę laikrodžio rodyklių tikslumu.

– Nereikia nuolat priminti, aš pati žinau, kad esu kvailiausia moteris pasaulyje.

Įsitaisiusi ant patogios dvivietės sofutės, užsimetusi chalatą, o kojas sukryžiavusi ant kavos staliuko Emilė nesunkiai galėjo patikėti, kad praėjusi savaitė buvo tik per lakios jos vaizduotės vaisius. Bet ji tebejuto keistą šilumą.

– Ema, tu pati laimingiausia moteris pasaulyje! Ar buvo gera?

– Gal tu nesiklausei? Jis mano šefas. Galų gale buvau užmezgusi tvirtus ir gerbtinus darbo santykius, bet ėmiau ir iškrėčiau kvailystę. Kalbu apie déjà vu.

– Ką reiškia buvau užmezgusi? – Emilė išgirdo keistą garsą – sesuo užtrenkė duris. – Prašyčiau išsamiau.

Ji suaimanavo ir nutraukė rankšluostį, apvyniotą ant ką tik ištrinktų plaukų.

– Praėjusią savaitę atostogavau. Jis man paskambino ketvirtadienio naktį iš biuro, girtut girtutėlis. Parvežiau jį namo, palydėjau iki paradinių durų, netikėtai suklupome… ir šis tas nutiko.

– Ak, kaip banalu – suklupom ir pasibučiavom.

Emilė susiraukė ir įsižiūrėjo į savo veidą tamsiame televizoriaus ekrane. Zakas buvo girtas, bet tai nepateisina jos elgesio: ji slapčia geidė nepasiekiamo vaikino, o pastarieji metai pavertė ją dar didesne kvaile.

– Visai nejuokinga. Supanikavau, užsidariau namuose ir praleidau visą savaitgalį mąstydama.

– Tai pavojinga. Ir?. .

– Ir padėjau tašką. Šįryt. Elektroniniu paštu.

– Ak, Ema! Pamiršai girtą bučinį? Kodėl?

– Žinai kodėl? – Ji persibraukė drėgnus plaukus ir jų galiukus apsuko aplink pirštus.  – Negalėsiu išgyventi dar vieno nepagrįsto kaltinimo.

– Bet Zakas visai ne toks, tas bukagalvis melavo!

Emilė atsiduso, pyktis it kietas gniužulas nusirito į papilvę. Manė, kad didžiųjų įmonių pasaulyje ko nors pasiekti padeda talentas ir atsidavimas, o ne šviesūs plaukai ir ne trumpi sijonai. Ji visada rengėsi kaip profesionalė, visada sunkiai dirbo net ir laikinuose darbuose, tikėjosi, kad vieną dieną darbdavys ją pastebės ir įvertins.

Prieš ketverius metus įvertino, bet tik ne taip, kaip tikėjosi. Laikiną vietą vienoje pirmaujančių Perto buhalterijos įmonių galėjo gauti pasinaudojusi ryšiais, – tai sužinojo po šešių mėnesių per Kalėdų vakarėlį biure. Pirmąkart apsivilko mini sijonėlį ir dailią palaidinę, ir balkone ją grabaliojo generalinis direktorius.

Emilė krūptelėjo. Jai buvo dvidešimt dveji, jautėsi pažeminta ir tokia vieniša. Neturėjo nei šeimos, nei namų, nieko, – kol numirė kažkoks dėdė, kurio ji niekada nepažinojo, ir paliko jai butą Auksinėje pakrantėje. Todėl Emilė iškeliavo tiesiai į Kvinslandą ir pradėjo viską iš naujo su dar nesugijusiomis žaizdomis ir naujutėlaičiu kietakaktės požiūriu. Plaukus susišukavo atgal, užsidėjo akinius, įlindo į vienspalvį verslo kostiumėlį ir apsiavė patogius batus, kad atrodytų kaip rimta profesionalė. Jos pastangos atsipirko, nes prieš dvejus metus ji tapo Zako Preskoto asmenine padėjėja.