Jackie Braun
Suvilioti varžovą
Pirmas skyrius
Lara Danham truputį pasuko rozmarino šakelę ant skrudintos viščiuko krūtinėlės, įguldytos tarp rizoto ir smidrų galiukų. Atsitraukė žingsnelį atgal. Stovėdama šalia žurnalo
– Nežinau, – burbėjo. – Vis tiek neatrodo gerai.
Todėl pasakė:
– Kvadratinė lėkštė netinka.
Įtarė, kad taip siekta sukurti azijietišką atmosferą, kuri visiškai nederėjo prie Italijos įkvėpto patiekalo.
Lėkštę pasiūlė redaktorė, o Lara pritarė tik dėl praktinių sumetimų. Iš bendravimo su įžeidžia pagyvenusia moteriške patirties žinojo, kad gerokai mažiau laiko prireikia jai parodyti, kas prie ko netinka, nei bandyti ginčytis.
Savaime suprantama, prieš pritardama redaktorė suniurzgėjo. Lara nuslopino triumfo šypseną ir pasisuko į jas lydėjusią studentę.
– Atnešk man didelę apvalią lėkštę plačiu apvadu. Ir nuimkime žvakes bei servetėlių žiedus. – Ir tuos buvo pasiūliusi redaktorė.
– Sidabras pernelyg oficialu.Po keturiasdešimt penkių minučių, kai maistas buvo atsargiai perdėtas į kitus indus ir stalas įgavo Larai patinkančią išvaizdą, fotografas pagaliau padarė nuotrauką. Ji bus ant spalio numerio viršelio – pamatys milijonai žmonių.
– Dar viena nuostabi nuotrauka, – postringavo redaktorė, kai fotografas susirinko įrangą ir Lara ketino eiti iš biuro. – Nereikėjo tau nieko siūlyti. Tavo sumanymai visada atrodo geriau. Niekas geriau už tave nesugeba patiekti maisto, taip žadinančio apetitą.
Lara klausydamasi komplimento tik linktelėjo. Toks jau maisto stilistės darbas, o Lara dirba puikiai. Tokia populiari ji tapo dėl dėmesio detalėms ir visą dešimtmetį kauptos patirties.
Gal dėl to taip skaudu, kad savo tėvui ji vis tiek liko visiškas nusivylimas.
Jis sumokėjo už Laros mokslą geriausioje šalies kulinarijos mokykloje, po to dvejiems metams išsiuntė į užsienį – mokytis virėjo meno subtilybių Toskanoje ir Prancūzijoje. Nuo tada, kai Lara buvo pakankamai didelė, kad galėtų ruošti miltų, sviesto ir pieno mišinį padažui, tėvas svajojo, kad dukra sektų jo pėdomis ir vieną dieną imtų vadovauti vienai jo pavardę turinčiai Niujorko virtuvei.
Ar reikia stebėtis, kad duktė ėmė nekęsti restorano? Kad nekentė tėvo, pasirinkusio darbą, o ne šeimą?
Kaip ir kiekvienas savimi pasitikintis dvidešimtmetis, Lara ėmė maištauti. Ir labai išraiškingai.
Sulaukusi trisdešimt trejų ji nenorėjo pripažinti, kad jaunystės maištas nuėjo per toli. Ji viešai šmeižė ir tėvą, ir jo restoraną, paskui ištekėjo už vienintelio maisto kritiko Manhatane, kuris išdrįso