Читать онлайн «Sugrįžusi»

SHARON SALA

Sugrįžusi

1

Kentukio valstijos provincija, 1973

Naktis buvo šalta, danguje švietė pilnatis. Ore pleveno silpnutis dūmų aromatas, o ant pūvančios miško paklotės driekėsi laužyti šešėliai, primenantys išlaistyto rašalo dėmes.

Ant netolimos kalvos tarp atsikišusių uolų, vilkdama susimedžiotą grobį, pakeliui į savo guolį šmėstelėjo puma. Rytoj fermeris neberas savo geriausios ožkos. Apačioje dunksančiame slėnyje knibždėte knibždėjo laukinių gyvūnų. Ši naktis jiems niekuo nesiskyrė nuo bet kurios kitos; jie šmirinėjo šen bei ten, paklusdami paprastos savo būties ritmui. Ūmai viskas nuščiuvo.

Meškėnas sustingo upokšnio pakrantėje, pažvelgė miško link ir išmetęs iš nasrų pasigautą žuvelę paskubomis įsliuogė į šalimais augantį medį. Lapė, gulinti prie savo olos ir ramiai stebinti žaidžiančius lapiukus, staiga stryktelėjo ir suvarė juos visus į vidų. Pelėda, tupinti netolimame medyje, pakilo į orą ir tyliai mojuodama sparnais nuplasnojo per mišką. Ją nusivijo laukinis riksmas, kuris perskrodė tylą ir lyg rūkas pakybojęs ore aidų aidais nuskardeno per slėnį.

Daugiau kaip už mylios, ant kito kalno, moteris, slauganti savo sergantį vaiką, išgirdo šio riksmo aidą ir jai per nugarą perbėgo šiurpulys. Moteris dirstelėjo į pravirą langą. Nors ir žinojo, kad tai tikriausiai pumos balsas, vis dėlto pernelyg šiurpus buvo jo panašumas į moters riksmą – ypač šiuo nakties metu. Ji apklojo antklodę nusispardžiusį mažylį ir nužingsniavusi prie lango jį uždarė.

Tuo metu slėnyje ankstesnį riksmą nulydėjo kitas, silpnesnis už pirmąjį, bet lengviau atpažįstamas. Jo nebebuvo galima supainioti su žvėries balsu. Tai buvo klyksmas naujagimio, kurį pribloškė netikėtas atėjimas į šį pasaulį.

Olos gilumoje degančio laužo liepsna sužėrėjo stipriau, šiek tiek apšviesdama oloje vykstančią dramą. Plona dūmų srovelė sūkuriuodama kilo aukštyn, kur kupolo pavidalo lubų viduryje juodavo anga, atstojanti kaminą, ir tylutėliai sklaidėsi nakties tamsoje.

Devyniolikametė Fensė Džoslin gulėjo ant improvizuoto gulto vos už kelių metrų nuo laužo. Gimdymo sąrėmiai jau buvo pasibaigę, ji jautėsi nusilpusi ir išsekusi. Glausdama naujagimę sau prie pilvo ji kaip galėdama apsivalė ir apvalė kūdikį. Stengėsi išmesti iš galvos mintis, kad pagimdė antisanitarinėmis sąlygomis. Dabar svarbiausia buvo tai, kad jos abi gyvos.

Lagamine, stovinčiame netoli įėjimo į olą, tilpo visi jai priklausantys šio pasaulio daiktai. Iš tikrųjų ne tai ji ketino pasiimti į namus kaip nuotakos kraitį, bet taip jau nutiko. Visas Džoslinų turtas daugiau kaip prieš mėnesį sudegė jų namus nuniokojusiame gaisre. Fensė negalėjo pagrįsti savo nuojautų, lygiai kaip jos giminė negalėjo įrodyti, kas kaltas dėl įvairiopų nuostolių, patirtų per pastaruosius šimtą metų, tačiau širdies gilumoje dėl to gaisro kaltino Džabalį Bleirą.

Dėdė Frenkas taip pat mirė dėl jo kaltės. Buvo sakoma, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet visi žinojo, jog jo mirtis buvo nesibaigiančio konflikto tarp Džoslinų ir Bleirų giminių pasekmė. Tiesą pasakius, per daugelį metų Džoslinai taip pat iš širdies pasirūpino, kad neapykantos laužas tarp dviejų giminių skaisčiai liepsnotų. Nemažai ir Bleirų giminės žmonių, dėl savo mirties galinčių kaltinti įpykusius Džoslinus, ilsisi po velėna riebioje Kentukio žemėje.