Читать онлайн «Kaip išvesti jį iš proto»
Автор Shalvis Jill
Jill Shalvis
Kaip išvesti jį iš proto
Pirmas skyrius
Reinės galva kaip visada buvo pilnutėlė minčių, bet viena kilo aukščiau už visas ir nedavė ramybės.
– Pasakyk man dar kartą, – ji paklausė Lenos, – kodėl mums patinka vyrai?
Geriausia jos draugė ir idėjininkė – nors Lena formaliai jau nebebuvo vieniša – nusikvatojo.
– Ak, mieloji. Mes turime nedaug laiko.
Jos kartu dirbo lankytojų trūkumu nesiskundžiančiame poilsio centre Santa Rėjuje, šiauriniame rajone, mažame vidurio Kalifornijos pajūrio miestelyje. Lenai priklausė staliukas priimamajame. Reinė buvo jaunių sporto koordinatorė, o šiandieną ji organizavo kas dvi savaites vykstančią automobilių plovyklą, kad beviltiškoms sporto programoms būtų surinkta daugiau lėšų. Įsitaisiusi ant taburetės prie įvažiavimo į poilsio centro stovėjimo aikštelę, Reinė surinkusi iš klientų pinigus nukreipdavo automobilius pas paauglius, plaunančius mašinas. Ramybės akimirkomis Reinė išsitraukdavo nešiojamąjį kompiuterį. Be automobilių ji dėliojo besiartinančios žiemos sporto tvarkaraštį ir tuo pat metu diskutavo apie vyrus. Be abejonės, Reinė buvo pati nuostabiausia devyndarbė.
Ir truputį pamišusi dėl tvarkos.
– Maniau, kad pasinaudosi internetinėmis pasimatymų paslaugomis, – pasakė Lena.
– Taip ir padariau. Sulaukiau daugybės pasiūlymų susidraugauti.
Lena nusijuokė.
– Na, ir ko tu tikėjaisi?
Kavos, kelių pokštų, ryšio… Tikro jausmo, kurio pastaruoju metu Reinei trūksta. Paskutiniai du jos vaikinai buvo nuostabūs, bet… nepakankamai. Lena laiko ją išrankia. Iš tiesų Reinė tikėjosi to, ką kadaise jautė, labai seniai, kai buvo kvaila šešiolikmetė.
– Vyrai užknisa.
– Mmm, – tarstelėjo Lena. – Jeigu jie geri – tikrai užknisa. Klausyk, tu kurį laiką su niekuo nesusitikinėjai, tik tiek.
Sugrįžk į baseiną, vanduo dar neatvėso.– Visai ne, aš tiesiog buvau užsiėmusi. – Gerai, na, ji kurį laiką su niekuo nesusitikinėjo. Daug laiko praleido darbe, stengėsi šiaurinio – visų pamiršto – rajono paauglius išlaikyti kuo toliau nuo bėdų. Vien šitam darbui ji paaukojo visą dieną. Reinė pasisuko į kitą automobilį. Ponios Foster plaukai buvo susukti į patį aukščiausią kuodą visoje žemėje, be to, ketvirtoje klasėje ji buvo Reinės mokytoja. – Ačiū, kad remiate poilsio centro automobilių plovyklą, – padėkojo Reinė.
– Nėra už ką. – Jos konservatyvus kuodas vis dar tirtėjo. – Buvau susiruošusi važiuoti į pietinį rajoną, bet jie klastoja sąskaitas, džiaugiuosi, kad persigalvojau. Nugirdau, kai kalbėjote apie
Nuostabu. Apgailėtinas pasimatymas.
– Ne, tai yra…
– Žinai, jis tikras saldainiukas, – pasakė ponia Foster. – Pasakysiu jam, kad paskambintų tavo mamai ir paprašytų tavo numerio.
– Iš tikrųjų, nebūtina…
Bet ponia Foster jau judėjo į priekį, ten jos automobilį kaipmat apsupo grupė gerai išauklėtų Reinės paauglių.
Gerai, ne visi buvo puikiai išauklėti. Reinė privertė juos dirbti, grasindama mirtimi ir sudraskymu, ir jiems žūtbūt reikėjo pinigų beisbolo ir mažojo beisbolo sezonui.
– Pasisekė dėl ponios Foster anūko, – sausai ištarė Lena. – Manai, jis bus su auksiniais dantimis?
