Читать онлайн «Nemalonumai dėl Mako»

Jill Shavis

Nemalonumai dėl Mako

PIRMAS SKYRIUS

Teilorė Velington greičiau pasens ir susiraukšlės, nei geriausios draugės ją įtikins, kad jai reikia meilės.

Niekam nereikia meilės.

Teilorei jau teko gyventi ir su ja, ir be jos – dažniausiai be jos, tad iš patirties žinojo, kad be meilės nenumirs. Šiaip ar taip, Teilorė laikė telefoną prie ausies ir leido Nikolei su Suzana per konferencinį skambutį kliedėti, kaip nuostabu tai, kas vadinama žodžiu iš M raidės.

– Bent pamėgink, – ir tai ji girdi iš Nikolės, kurią prieš kelis mėnesius apžavėjo Tajus Patrikas Ogreidis, maištingas airių kilmės Teilorės architektas.

– Geriau net už ledus, – užtikrino Suzana. Paprastai draugė tokiais žodžiais nesišvaistydavo, bet neseniai įsimylėjo. Ir ne tik įsimylėjo, bet ir susituokė. – Nagi, Teilore, pamiršk tą vienišės priesaiką ir pasimatuok vyrą vien dėl smagumo. Pamatysi, gyvenimas pasikeis.

Teilorė netikėjo. Nė kiek. Jos nuomone, o ji, jeigu ką, turėjo labai stiprią nuomonę, meilė – šūdas. Buvo, yra ir visada bus.

Teilorė kalbėjo iš asmeninės patirties, pasimokiusi iš savo klaidų, bet draugės jos nesuprato. Nesuprato, nes ji nepaaiškino, o nepaaiškino todėl, kad jos trys draugavo dar neilgai. Viskas prasidėjo, kai nenorėdama atsisakyti tokio gyvenimo malonumo kaip maistas Teilorė paveldėtame name išnuomojo du butus. Pirma atsikraustė Suzana, paskui ir Nikolė. Trijulė su džiaugsmu davė žodį, kad visą gyvenimą liks vienišos.

Deja, tikros meilės akivaizdoje priesaikos buvo pamirštos ir neseniai abi išsikraustė pas sielos draugus.

– Neatsisakysiu laisvės tik todėl, kad judvi… – Teilorė nutilo išgirdusi kažkokius garsus ir įtempė klausą. – Palaukit minutėlę.

Pastatas, jos pastatas, sudrebėjo. Žinoma, nieko keista. Teilorė stebėjosi, kaip jis iki šiol nenugriuvo, bet jos pasaulyje viskas vykdavo pagal planą, o šiandienos planuose tikrai nebuvo nieko apie pastato griovimą.

Bet štai ir vėl. Sienos sudrebėjo kartą. Du. Kažkas dundėjo vienu ritmu su jos galvos skausmu.

– Klausykit, draugės, kad ir kaip norėčiau toliau klausytis, kas dar blogai mano gyvenime, turiu bėgti.

– Palauk. Ar tai statybų garsai? – nerūpestingai pasidomėjo Suzana. Pernelyg nerūpestingai.

Teilorės tas klausimas neapkvailino. Ir Suzana, ir Nikolė laimę atrado statybose. Jos statybose.

Draugės turėjo didelių vilčių.

Bet joms teks nusivilti, nes Teilorė nesirengė įsimylėti. Jausdamasi kaip šmikė, Teilorė patraukė telefoną nuo ausies ir lūpomis padarė garsą, imituojantį ryšio trukdžius. Gal ir negražu taip elgtis su vieninteliais dviem žmonėmis, kuriems ji rūpi, bet nuo tų kalbų apie meilę, kad ir su geriausiais ketinimais, išmušė prakaitas.

O Velingtonai niekada neprakaituodavo. Juo labiau apsivilkę šilkais. Nors tiek išmoko iš motinos.

– Turiu eiti, ryšys trūkinėja! – sušuko į telefoną ir baigė pokalbį.

Prakeikimas. Teilorė mylėjo Suzaną ir Nikolę. Mylėjo kaip seseris, kurių troško vietoj tų, kurias turėjo, bet nuo tų šnekų apie meilę tuoj pakriks nervai, o to negalima leisti, nes dabar kaip niekada reikia išlaikyti šaltą protą.