Читать онлайн «Geriausias asmens sargybinis»

Stefanie London

Geriausias asmens sargybinis

1

Asmens sargybinio darbas labai primena auklės darbą. Maksas Ridžvėjus privalėjo nuspręsti, ar jo saugomasis elgsis paklusniai, ar kaip tikras pragaro vaikis.

– Ar visada taip atsainiai žiūrite į savo saugumą, panele Loson? – paklausė jis.

Merginos akys sužibo lyg katės. Imdamasis saugoti Rauzę Maksas turėjo perprasti, kaip elgsis mergina: pati ieškos nelaimės, mėgins nuo jo pasprukti ar vidury nakties klaidžios tamsiais skersgatviais.

– Sakote, jums nereikia apsaugos. Bet gal kartais blogai jus supratau, – Ridžvėjus atsilošė kėdėje ir sunėrė rankas už galvos.

Rauzė atsilošė lankytojo kėdėje ir akinamai nusišypsojo. Merginos akys buvo migdolų formos ir neįprasto gelsvai žalio atspalvio. Ji turėjo tankias ilgas blakstienas, širdies formos veidelį ir nuodėmės vertas putlias lūpas. Toks seksualumu alsuojantis derinys kitą vyrą tikriausiai būtų parklupdęs ant kelių. Tačiau Maksas Ridžvėjus nesileido blaškomas tokios stulbinamos merginos išvaizdos.

– Atleiskite už nesusipratimą, – pasakė Rauzė švelniu balsu, nuo jo Maksą perliejo karščio banga. Koks keistas akcentas. Akivaizdu, kad amerikietiškas, bet subtilus žodžių ilginimas išdavė, kad mergina daug laiko praleido Europoje. Londone, kaip išsiaiškino rinkdamas informaciją. – Jus pasamdė mano tėtis, bet jis kartais… pernelyg atsargus. Man nereikia jūsų paslaugų.

Toks Rauzės atkaklumas rodė, kad kaip klientė ji būtų tikra rakštis pasturgalyje. Vis dėlto tikrasis Makso klientas yra jos tėtis, o ne ji pati. Mergina atsistojo ir ranka persibraukė rudus, smakrą siekiančius plaukus, o kai atitraukė ranką stilingai netvarkingos garbanos suribuliavo. Nužvelgusi Maksą ji ėmė tikrinti savo telefoną.

– Atleiskite, kad sugaišinau, – pareiškė Rauzė tonu, kuriame nebuvo girdėti nė kruopelės apgailestavimo.

Stojusioje tyloje garsiai tiksėjo sieninis laikrodis. Skaičiavo sekundes, kurių nebesusigrąžins.

Aukštakulniais kaukšėdama kabineto grindimis Rauzė nužingsniavo prie durų. Prigludę juodi džinsai išryškino jos kojas, laisva juodo šilko palaidinė atrodė lyg fonas jos įmantriam raudonos, auksinės ir geltonos spalvos pakabučiui, kuris kabėjo ties bamba. Byloje buvo nurodyta, kad Rauzė – papuošalų dizainerė. Tikriausiai pati sukūrė šį papuošalą.

Kai Rauzė priėjo prie durų, Maksas ją sustabdė.

– Dar neleidau jums eiti.

Merginos pečiai įsitempė, ji atsisuko ir pažvelgė Maksui į akis. Kerinti šypsena išblėso ir Rauzė šaltai kreipėsi į vyrą.

– Nemaniau, kad man reikia jūsų leidimo.

Rauzė užsivilko storą juodą paltą. Brangakmeniais inkrustuotų auksinių apyrankių skimbčiojimas suteikė jos judesiams muzikalumo.

– Tapau už jus atsakingas, – Maksas atsistojo ir nuėjęs prie Rauzės nugara atsirėmė į sieną. – Jūsų tėvas mane pasamdė, kad jus saugočiau tol, kol išsiaiškinsime, kas įsilaužė į jūsų parduotuvę.

Paminėjus tėvą Rauzė nepatikliai dėbtelėjo į Maksą ir tarsi atitolo.

– Tikriausiai paaugliai. Aš dirbu papuošalų parduotuvėje. Nieko keisto, kad įvyko nusikaltimas norint pasipelnyti. Be to, parduotuvė priklauso ne man. Savininkė negalvoja, kad jai reikia apsaugos, tai kodėl jos reikėtų man?