Читать онлайн «Ar jai pavyks?»

Christy McKellen

Ar jai pavyks?

1

Kara Vinston skalūno laiptais pasiekė juodas tviskančias namo duris Pietų Kensingtone slopindama ypatingos pastato elegancijos keliamą pagarbią baimę. Būdama jauna, naivi, tačiau degdama viltimi ji svajojo būtent apie tokį būstą. Jos svajose keturių aukštų Viktorijos laikų namuose siautė laimingi vaikai, kuriuos juodu su gražuoliu vyru auklėtų su begaline meile, tačiau griežtai. Vakare, suguldę mažuosius padūkėlius į lovas, abu kvatotųsi iki valios.

Kiekviename kambaryje būtų pamerkta skintų gėlių puokštė, o pro didžiulius vitražinius langus sklistų šviesa ir žaismingai tviskėtų ant skoningų baldų.

Deja, realybė kiek kitokia – Kara gyvena apleistame vieno kambario butelyje Islingtone, tūkstančius mylių nutolusiame nuo šių dieviškų rūmų. Tiesą sakant, jeigu šiandien nepasiseks, net ir tas varganas butas netrukus gali būti nebe jos. Triguba espreso kavos porcija, kurią šįryt išgėrė, teliuškavo skrandyje, o ji niekaip nesiliovė svarsčiusi, kad vieta, kurią šešerius metus vadino namais, slysta iš rankų dėl perdėto šeimininko godumo. Jeigu skubiai nesusiras kito darbo, nunarinusi galvą sliūkins atgal į Kornvalį, į laiko pamirštą kaimą, ir prašysis būti priimama tėvų į mažulytį kambarį drauge su šunimis, kol atsistos ant kojų.

Žinoma, ji nuoširdžiai mylėjo tėvus, bet vien pagalvojus, kad tektų vėl stumdytis alkūnėmis nedidelėje erdvėje, krėtė šiurpas. Jie taip apsidžiaugė, kai prieš šešis mėnesius Kara paskambino ir pranešė, kad gavo svajonių darbą – vadovo padėjėjos vietą vienoje iš didžiausių šalies korporacijų. Dėl visiems žinomo mamos pomėgio liežuvauti naujiena netruko pasklisti: Karos telefoną ir elektroninį paštą užplūdo giminių, bendruomenės narių sveikinimai.

Vien pagalvojusi, kad tektų paskambinti ir kaip nors paaiškinti, kodėl, nepraėjus nė trims mėnesiams, gavo atleidimo lapelį, ji nukaito iš gėdos. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Juk tėvai tiek paaukojo, kad sumokėtų už gerą išsilavinimą ir jai atsivertų tokios galimybės, kokių jie patys niekada neturėjo.

Tereikia lašelio sėkmės ir jai niekada neteks kęsti to žeminančio pokalbio. Ši diena – tai puiki proga susigrąžinti pasitikėjimą. Kara privalo gauti šį darbą ir visa kita susitvarkys.

Po pažastimi laikydama segtuvą su gyvenimo aprašymu ir puikiomis rekomendacijomis, ji paspaudė tviskantį žalvario skambutį ir laukė, kol namo šeimininkas atvers duris. Vis dar laukė. Nerimastingai trepsėdama koja, delnais išlygino geriausio savo kostiumėlio sijoną. Norėjo atrodyti kiek įmanoma profesionalesnė ir labiau pasitikinti savimi, kai durys atsivers. Tik jos taip ir liko uždarytos. Galbūt namo gyventojas neišgirdo skambučio? Vargais negalais atsispyrusi įpročiui kramtyti nagus – neseniai buvo jo atsikračiusi – paskambino darsyk. Tik šį kartą piršto ilgiau neatitraukė. Jau ketino pasiduoti ir grįžti vėliau, bet durys netikėtai atsilapojo, o už jų stovėjo aukštas, neįsivaizduojamai dailus tvirto stoto vyras, nuo kurio sklido ypatinga ramybė. Nejučia Karos širdis ėmė plakti kiek greičiau.