Читать онлайн «Meilės neapgausi»
Автор Dunlop Barbara
Barbara Dunlop
Meilės neapgausi
Versta iš Barbara Dunlop,The Illegitimate Billionaire, 2018
© Barbara Dunlop, 2018
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l. “
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
© Neringa Lekandrė, vertimas iš anglų kalbos, 2019
© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016
© „Svajonių knygos“, 2020
© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020
ISBN 978-609-03-0559-1
„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.
1
Klarksonų pilies gilumoje, iki absurdo vyriškame kambaryje, Dekonas Holtas kaip įmanydamas stengėsi, kad jo veido išraiška nieko neišduotų. Tairelas Klarksonas – paskutinis žmogus pasaulyje, kuriam rodytų savo jausmus.
– Ar galiu pasiūlyti ko nors išgerti? – nuo riešutmedžiu inkrustuoto baro pasisukęs į Dekoną paklausė Tairelas. Rankoje laikė krištolo grafiną. Dekonas spėjo, kad jame teliūskavo ne vieną dešimtmetį skaičiuojantis vieno salyklo viskis.
Heil Harbore, Virdžinijos valstijoje, visi gerai žinojo, kad Tairelas mėgsta prabangą.
– Ne, – atsisakė Dekonas. Nenumanė, dėl ko, nors visą gyvenimą buvo tarsi atstumtasis, šiandien sulaukė tokio kvietimo. Buvo tikras, kad tai ne šiaip mandagumo vizitas.
Tairelas gūžtelėjo pečiais ir vis tiek pripylė dvi taures.
Perėjęs per biblioteką pasilenkė prie kavos stalelio iš tamsios medienos ir pastatė taures priešingose jo pusėse.– Jei persigalvotum, – tarė jis ir ranka parodė į du ruda oda aptrauktus krėslus, stovinčius iš abiejų stalelio pusių.
Dekonas pasiliko stovėti. Buvo pasirengęs viskam.
– Prisėsk, – paragino Tairelas ir elegantiškai įsitaisė viename iš krėslų.
Nors jau baigė šeštą dešimtmetį, Tairelas, akivaizdu, vis dar buvo puikios formos. Didžiavosi tankia plaukų kupeta, o raukšlių turėjo tik vieną kitą. Objektyvus stebėtojas pasakytų, kad Tairelas buvo išvaizdus vyras.
Ir turtingas. Ir protingas. Ir galingas.
Ir nepakenčiamas.
– Ko nori? – be užuolankų paklausė Dekonas.
Heil Harboro gyventojai gali šokti pagal Tairelo dūdelę, bet Dekonas nebuvo vienas jų.
– Pasikalbėti.
– Kam?
Tairelas kilstelėjo taurę ir pasukiojo ją prieš šviesą, krintančią nuo lubų šviestuvų. Įdėmiai žvelgdamas į gintaro spalvos gėrimą tarė:
– Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt penktų metų
– Ar tai turėtų padaryti man įspūdį?
– Bent sužadinti smalsumą. Kada paskutinį kartą ragavai penkiasdešimt metų išlaikyto vieno salyklo viskio?
– Nepamenu, – Dekonas neketino užkibti ant kabliuko, nors abu puikiai žinojo, kad jis tikrai neįpirktų tokio gėrimo. Be to, niekada taip kvailai nemėtydavo pinigų.
