Читать онлайн «Būk mano, Andželika»

Автор Дэни Коллинз

Dani Collins

Būk mano, Andželika

Išskirtiniai veikėjai, jausmų žavesys ir egzotiškas gyvenimas DANI COLLINS Būk mano, Andželika Romanas Vilnius 2020

Versta iš Dani Collins, Pursued by the Desert Prince, 2017

© Dani Collins, 2017

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l. “

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.

© Asta Adomavičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019

© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016

© „Svajonių knygos“, 2020

© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020

ISBN 978-609-03-0560-7

„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

1

Pastato apsaugos darbuotojai Andželikai Sauveterei pranešė, kad pas ją atvyko Kasimas ibn Nouras, Zamairo princas.

Ji klestelėjo į kėdę neturėdama jokio noro susitikti su nepažįstamu vyru. Tik ne šiandien.

– Žinoma. Palydėkite jį į mano kabinetą, – paliepė trumpai. Privalo priimti svečią.

Hasna minėjo, kad viešėdamas Paryžiuje jos brolis norės su ja susitikti.

Andželika nenutuokė, kodėl nuotakos brolis pageidauja susitikti su nuotakos suknelės dizainere, tačiau greičiausiai jis ketino nustebinti seserį. Tad kažin susitikimas užtruks ar bus nepakenčiamas.

Diena su princese Hasna ir jos mergvakaris nebuvo nepakenčiami. Tiesą sakant, buvo smagu.

Buvo daug žmonių ir triukšmo, o Andželika intravertė. Apie tai kam nors užsiminus, visi jai tvirtindavo: Juk nesi drovi! Būdama mergaitė buvo itin drovi, tačiau dėl siaubingai susiklosčiusių aplinkybių teko įveikti baimes. Dabar ji gali dirbti pilname žmonių kambaryje, nors giliai širdyje ją tai vis dar smarkiai baugino.

Laukė tos dienos, kai sesuo Trela bus pasirengusi tapti Dvynių namų veidu. Keista taip galvoti, juk jų veidai vienodi. Dažydamasi lūpas Andželika pripažino sau, kaip stipriai trokšta, kad Trela susitiktų su naujais klientais, nuotakų broliais ir rengtų tokias šventes kaip ta, kurioje šiandien priiminėjo svečius.

Ji troško, kad Trela pasveiktų.

Bet nespaus. Pastaraisiais metais Trela, stengdamasi įveikti fobijas, padarė nemažą pažangą. Ji buvo pasiryžusi dalyvauti Hasnos ir Sadiko vestuvėse ir vis dar laikėsi sau duoto pažado.

Taip ir bus, – patikino save Andželika.

O kol kas… Ji pasukiojo galvą, kad nuslopintų įtampą, surakinusią kaklą, kai teko dirbti ilgas valandas derinant paskutines vestuvių detales.

Bent drabužiai atrodo nepriekaištingai. Jos ir Trelos kurtas šilkinis audinys nesiglamžė.

Andželika pakilo žvilgtelėti į savo atvaizdą kabineto kampe stovinčiame veidrodyje. Juodos kelnės gulė nepriekaištingai, lengvas švarkelis siuvinėtais kraštais suplevendavo kiekvieną kartą sujudėjus, sidabrinė palaidinės spalva tiko prie veido. Makiažas vis dar puikus, tik šukuosena išsidraikiusi.